FOLIO I · MĄSTYTOJAI · KART. 03 · Nr. 003

Ludwig von Mises

Darbai
73
Straipsniai
268
Karta
3.
Portretas: Ludwig von MisesPortretas: Ludwig von Mises: Ludwig von Mises, Studio-Portrait des Mises Institute (1960)Portretas: Ludwig von Mises: Mises-Portrait (koloriert, hochskaliert) (2023)
FOL. 03 · N° 003 · Ludwig von Mises
BIOGRAFIJA

Gyvenimas ir kūryba

Ludwig von Mises, kurio proprosenelį imperatorius Franz Josef pakėlė į paveldimą bajorų luomą, kilo iš asimiliuotų žydų šeimos ir gimė 1881 m. Galicijos mieste Lvive. Ludwig lankė Akademinę gimnaziją, studijavo teisę ir 1909 m., po trumpo laiko, praleisto teisininko padėjėju, pradėjo profesinę karjerą Vienos prekybos rūmuose. Užimdamas formalią paprasto rūmų sekretoriato valdininko pareigybę, kurioje turėjo išbūti dar 35 metus, jis faktiškai tapo vienu reikšmingiausių krašto ekonomistų. Veikiamas Carl Menger ir Eugen von Böhm-Bawerk, Ludwig von Mises jau jaunystėje atsigręžė į austrų ekonomikos mokyklos idėjas ir jau 1912 m. galėjo habilituotis su veikalu Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel. Plačios ekonominės temos, kuriomis jis vėliau domėjosi, „dažniausiai buvo problemos, dėl kurių jis vyraujančią nuomonę laikė klaidinga“ (Hayek, kn.: Mises 1978, XII). Mises beveik neslėpė, kad nemažai daliai savo srities atstovų jautė tik panieką. Veikalu Human Action (1949), savo pagrindinio darbo Nationalökonomie (1940) anglišku perdirbiniu, jis pamažu pasiekė ilgai trokštą sėkmę. Tiek šiuose, tiek ankstesniuose ir dar vėliau pasirodžiusiuose veikaluose Mises visada atsiskleidė kaip įžvalgus stebėtojas ir nepaperkamas mąstytojas. Kai kuriuos įvykius jis kaip logiškai numatomus padarinius nujausdavo gerokai iš anksto, antai trečiojo dešimtmečio pabaigos pasaulinę ekonomikos krizę. Dėl savo radikaliai liberalios laikysenos jis atmetė valstybės kišimąsi į ūkio eigą ir visą gyvenimą ryžtingai rašė prieš etatistų užmačias. Tačiau nuo anarchizmo jis aiškiai atsiribojo. Priešininkai, kurių visada buvo dauguma, Mises laikė užsispyrusiu, netolerantišku ir ekstremistišku. Jo mokiniai pabrėždavo intelektinį atvirumą ir plačiaširdiškumą, vyravusius jo privačiame seminare. Vis dėlto savo tezių tiesa ir savo darbo prasmingumu, kuris jam per visą gyvenimą nesuteikė nei turtų, nei akademinių garbės titulų, jis liko nepalaužiamai įsitikinęs.
Metaduomenys
29. September 1881
Lemberg
10. Oktober 1973
New York
3-oji karta
Gyvenimo etapai

Etapai

  1. 1881
    1881
    Gimimas

    Gimė 1881 m. rugsėjo 29 d. Galicijos Lvive (Lemberge). Kilęs iš asimiliuotų žydų šeimos; jo proprosenelį imperatorius Franz Josef buvo pakėlęs į paveldimąjį bajorų luomą.[3]

  2. ⁦1892–1900⁩
    ⁦1892–1900⁩
    Akademinė gimnazija (Akademisches Gymnasium)

    Lankė Akademinę gimnaziją (Akademisches Gymnasium).

  3. ⁦1900–1906⁩
    ⁦1900–1906⁩
    Teisės mokslų studijos

    Studijavo teisės mokslus (Vienos universitete).

  4. ⁦1902–1903⁩
    ⁦1902–1903⁩
    Vienų metų savanorio karo tarnyba– apytiksliai

    Karo tarnyba kaip vienų metų savanorio 1902–1903 m.[18]

  5. 1906
    1906
    Advokato padėjėjas– numanoma

    Trumpą laiką dirbo advokato padėjėju prieš pradėdamas profesinę karjerą Prekybos rūmuose.

  6. 1906
    1906
    Teisės daktaro (Dr. iuris) laipsnis

    Vienos universitete įgijo Dr. iuris laipsnį 1906 m. vasarį.[2]

  7. ⁦1909–1934⁩
    ⁦1909–1934⁩
    Vienos prekybos rūmai

    1909 m. pradėjo profesinę karjerą Vienos prekybos rūmuose, dirbdamas rūmų sekretoriato valdininku, ir faktiškai tapo vienu iš įtakingiausių šalies ekonomistų. Ši veikla baigėsi 1934 m., kai jis perėjo į IHEI Ženevoje katedrą.

  8. 1912
    1912
    „Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel“

    Pasirodo habilitacinis darbas „Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel“.[3]

  9. 1913
    1913
    Habilitacija Vienos universitete

    1913 m. atliko habilitaciją Vienos universitete, remdamasis 1912 m. išleistu veikalu „Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel“ (Pinigų ir apyvartos priemonių teorija). Veikiamas Carl Menger ir Eugen von Böhm-Bawerk, jis dar jaunystėje atsigręžė į Austrų ekonomikos mokyklos idėjas.

  10. 1918
    1918
    Vienos universiteto ekstraordinarinis profesorius

    Nuo 1918 m. Vienos universiteto ekstraordinarinis profesorius (privatdocentūra, ne ordinarinė katedra).[18]

  11. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩
    Mises privatinis seminaras

    XX a. trečiajame dešimtmetyje savo prekybos rūmų darbo kabinete įsteigė garsųjį privatinį seminarą; jis tapo susitikimų vieta Hayek, Machlup, Haberler, Morgenstern, Felix Kaufmann, Karl Menger ir daugeliui kitų. Veikė iki emigracijos 1934 m.[3]

  12. 1922
    1922
    „Die Gemeinwirtschaft“ („Socialism“)

    Pasirodo „Die Gemeinwirtschaft. Untersuchungen über den Sozialismus“ (1922): sisteminga Mises socializmo kritika, grindžiama argumentu, kad ekonominis skaičiavimas socializme neįmanomas.[3]

  13. 1927
    1927
    Austrijos konjunktūros tyrimų instituto bendraįkūrimas

    1927 m. kartu su Friedrich August von Hayek įsteigė Austrijos konjunktūros tyrimų institutą (dabar WIFO).[20]

  14. 1929
    1929
    Pasaulinės ekonomikos krizės numatymas– numanoma

    Kai kuriuos įvykius Mises kaip logiškai numatomas pasekmes nujautė gerokai iš anksto, pavyzdžiui, pasaulinę ekonomikos krizę 3-iojo dešimtmečio pabaigoje.

  15. ⁦1934–1940⁩
    ⁦1934–1940⁩
    IHEI katedra Ženevoje

    1934 m. paliko Vieną ir užėmė katedrą Institut universitaire de hautes études internationales (IHEI) institute Ženevoje, kur dėstė iki 1940 m.[21]

  16. 1938
    1938
    Santuoka su Margit Sereny-Herzfeld

    1938 m. Ženevoje vedė našlę Margit Sereny-Herzfeld, buvusią aktorę. Margit von Mises vėliau išleis savo atsiminimus „My Years with Ludwig von Mises“ (1976).[21]

  17. 1940
    1940
    „Nationalökonomie“ (Politinė ekonomija)

    1940 m. Ženevoje pasirodo pagrindinis jo vokiškas veikalas „Nationalökonomie. Theorie des Handelns und Wirtschaftens“ (leidykla Editions Union): ankstesnė „Human Action“ (1949) forma.

  18. 1940
    1940
    Emigracija į JAV

    1940 m. su žmona Margit per Prancūziją, Ispaniją ir Portugaliją emigravo į JAV ir įsikūrė Niujorke.[3]

  19. ⁦1945–1969⁩
    ⁦1945–1969⁩
    Visiting Professor New York University

    Nuo 1945 m. iki išėjimo į emeritūrą 1969 m. dirbo kviestiniu profesoriumi New York University (Graduate School of Business): šias pareigas finansavo ne universitetas, o privatūs mecenatai (William Volker Fund).[3]

  20. 1947
    1947
    Mont Pèlerin draugijos bendraįkūrimas

    1947 m. Friedrich August von Hayek pakviestas buvo vienas iš Mont Pèlerin Society steigėjų.[15]

  21. 1949
    1949
    „Human Action“

    Su „Human Action“ (1949), savo pagrindinio veikalo „Nationalökonomie“ (1940) angliškąja perdirbiniu, jis pamažu pasiekė ilgai trokštą sėkmę.[3]

  22. 1962
    1962
    Austrijos garbės ženklas už nuopelnus mokslui ir menui

    1962 m. Mises buvo apdovanotas Austrijos garbės ženklu už nuopelnus mokslui ir menui.[22]

  23. 1973
    1973
    Mirtis

    Mirė 1973 m. spalio 10 d. Niujorke.

Ryšiai

Įtakos

Veikiamas · 3
  1. ⁦1900–1906⁩
    ⁦1900–1906⁩

    Studijavo pas Eugen von Böhm-Bawerk ir dalyvavo jo seminare Vienos universitete; kartu su Menger vienas iš lemiamų mokytojų, paskatinusių Mises atsigręžti į Austrų ekonomikos mokyklą.[3]

  2. ⁦1903–1906⁩
    ⁦1903–1906⁩

    Wieser wird in der Wikipedia-EN-Influences-Box von Mises gelistet; Mises hatte zu Wieser ein distanzierteres Verhältnis als zu Böhm-Bawerk.

  3. 1913
    1913

    Philippovich war 1913 als Lehrstuhlinhaber für Politische Ökonomie der formelle Habilitationsbetreuer Mises' an der Universität Wien (Aufgabenhinweis aus Pipeline-Briefing).

Paveikė · 11
  1. ⁦1918–1925⁩
    ⁦1918–1925⁩

    Vienos universitete studijavo, be kita ko, pas Ludwig von Mises; vėliau reguliariai dalyvavo Mises privačiajame seminare.[3]

  2. ⁦1920–1920⁩
    ⁦1920–1920⁩

    Privačiojo seminaro dalyvė ir siauresnio Mises rato narė Vienoje.[23]

  3. ⁦1921–1921⁩
    ⁦1921–1921⁩

    1921 m. apgynė daktaro disertaciją valstybės mokslų srityje Vienos universitete, būdama viena pirmųjų moterų; disertaciją „Die Anweisungstheorie des Geldes“ (Pinigų kaip nukreipimo teorija) kuravo Ludwig von Mises.[25]

  4. ⁦1922–1931⁩
    ⁦1922–1931⁩

    Nuo savo socialistinių simpatijų jį atitraukė Ludwig von Mises veikalo „Die Gemeinwirtschaft“ (1922; Bendruomeninis ūkis) skaitymas, kuriame buvo įrodytas ekonominio skaičiavimo neįmanomumas socialistinėje bendruomenėje. Netrukus Mises atpažino Hayeko talentą ir pakvietė jį į savo privatųjį seminarą.[5]

  5. ⁦1923–1934⁩
    ⁦1923–1934⁩

    Machlup buvo nuolatinis Mises privačiojo seminaro dalyvis ir intelektualinis mokinys iš Vienos rato.[3]

  6. ⁦1949–1955⁩
    ⁦1949–1955⁩

    Išvertė daugybę Mises raštų iš vokiečių į anglų kalbą ir taip reikšmingai prisidėjo prie austrų pinigų bei konjunktūros teorijos sklaidos angliakalbėje erdvėje.[6]

  7. ⁦1949–1959⁩
    ⁦1949–1959⁩

    Laikytas bene reikšmingiausiu Mises mokiniu Naujajame pasaulyje; Rothbard pagilino savo mokytojo prieigas ypač pinigų, monopolio bei kapitalo ir palūkanų teorijoje.[7]

  8. ⁦1957–1957⁩
    ⁦1957–1957⁩

    Apgynė disertaciją pas Mises NYU ir ten tapo jo įpėdiniu kaip svarbiausias Austrijos tradicijos atstovas JAV.[8]

  9. Henry Hazlitt⁦(1894–1993)⁩ · US-Libertarismus

    Hazlitt buvo Mises šalininkas žurnalistikoje JAV, per William Volker Fund organizavo NYU poziciją ir veikė kaip tarpininkas tarp Mises ir platesnės Amerikos visuomenės.[3]

  10. Gustav von Schmoller⁦(1838–1917)⁩ · Jüngere Historische Schule

    Metodologinis priešininkas iš Methodenstreit; Mises veikalu „Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel“ (1912; Pinigų ir apyvartos priemonių teorija) netiesiogiai tęsė austrų ginčą su jaunesniąja istorine mokykla.

  11. John Maynard Keynes⁦(1883–1946)⁩ · Cambridge School

    Keynes visą gyvenimą buvo svarbiausias intelektualinis Mises priešininkas pinigų ir ekonominio ciklo teorijoje; Mises radikaliai atmetė valstybės intervencionizmo prieigas.[3]

Privatusis seminaras, kolegos, Mont Pèlerin · 28
  1. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩

    Schwiedland buvo Mises privačiojo seminaro dalyvis Vienoje.

  2. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩

    Reguliarus Mises privačiojo seminaro dalyvis Vienoje.[10]

  3. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩

    Kaufmann buvo Mises privačiojo seminaro dalyvis Vienoje.[3]

  4. ⁦1920–1938⁩
    ⁦1920–1938⁩

    Ludwig von Mises privačiojo seminaro Vienoje dalyvė; nuolatinė Nacionalinės ekonomikos draugijos narė iki pašalinimo 1938 m.[24]

  5. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩

    Schlesinger war Teilnehmer am Mises-Privatseminar (Wikipedia EN).

  6. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩

    Illy war ständiger Teilnehmer am Mises-Privatseminar (bio_de bestätigt).

  7. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩
    Lionel Robbins⁦(1898–1984)⁩ · LSE

    Robbins kurį laiką dalyvavo privačiame seminare; vėliau buvo svarbus Vienos rato tiltas į LSE.[3]

  8. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩
    alfred-schutz

    Alfred Schütz (fenomenologas, jungtis su Husserl mokykla) buvo nuolatinis Mises privataus seminaro dalyvis.[3]

  9. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩
    erich-voegelin

    Eric Voegelin (politologas ir filosofas) buvo privataus seminaro dalyvis.[3]

  10. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩
    Karl Menger jr.⁦(1902–1985)⁩ · Wiener Kreis (Mathematik)

    Karl Menger jaunesnysis (matematikas, Carl Menger sūnus) buvo Mises privataus seminaro dalyvis.[3]

  11. ⁦1920–1930⁩
    ⁦1920–1930⁩

    Mises' Privatseminar-Liste (mises.org Hayek Centenary) führt Rosenstein-Rodan unter den regelmäßigen Teilnehmern; aktiv bis zur Übersiedlung nach Großbritannien 1930.[11]

  12. ⁦1920–1934⁩
    ⁦1920–1934⁩

    Ludwig von Mises privataus seminaro Vienos prekybos rūmuose dalyvė kartu su Hayek, Haberler, Morgenstern ir kitais.[27]

  13. ⁦1922–1934⁩
    ⁦1922–1934⁩

    Ilgametis Mises privataus seminaro Vienoje dalyvis; vienas iš nedaugelio habilituotų Austrijos mokyklos atstovų rate.[1]

  14. ⁦1922–1923⁩
    ⁦1922–1923⁩

    Ludwig von Mises bendražygis stabilizuojant Austrijos valiutą; abu drauge darė įtaką kancleriui Ignaz Seipel, kad infliacinė ir deficitinė politika būtų nutraukta.[16]

  15. 1927
    1927

    Kartu su Mises įsteigė Austrijos konjunktūros tyrimų institutą, kuriame Hayek nuo 1927 m. atliko „sunkų pradininko darbą ekonominiame pagrinde“.

  16. ⁦1928–1938⁩
    ⁦1928–1938⁩

    Įsidarbinęs Konjunktūros tyrimų institute, Schiff dirbo laikraščio redaktoriumi ir reguliariai lankė Mises privatųjį seminarą Vienoje.[13]

  17. ⁦1928–1936⁩
    ⁦1928–1936⁩

    Haberler reguliariai dalyvavo Mises privačiajame seminare Vienoje.[3]

  18. ⁦1929–1938⁩
    ⁦1929–1938⁩

    Mises privataus seminaro Vienoje dalyvis, Austrijos mokyklos vidinio rato narys.[3]

  19. ⁦1930–1933⁩
    ⁦1930–1933⁩

    Lachmann nahm laut Pipeline-Briefing als jüngeres Mitglied am Mises-Privatseminar teil; vor seiner Emigration nach London 1933.

  20. 1947
    1947
    Frank Knight⁦(1885–1972)⁩ · Chicago School

    Abu 1947 m. Mont Pèlerin Society steigėjai.

  21. ⁦1947–1931⁩
    ⁦1947–1931⁩

    1947 m. Vevey mieste prie Ženevos ežero subūrė 39 nekolektyvistinius mąstytojus iš viso pasaulio, tarp jų Ludwig von Mises, įsteigti Mont Pèlerin Society.[5]

  22. ⁦1947–1934⁩
    ⁦1947–1934⁩

    Reguliariai dalyvavo Mises privačiajame seminare šalia savo verslo veiklos tėvų kartono fabrike.[3]

  23. 1947
    1947
    George Stigler⁦(1911–1991)⁩ · Chicago School

    Abu 1947 m. Mont Pèlerin Society steigėjai; Stigler vėliau MPS prezidentas.

  24. 1947
    1947
    Milton Friedman⁦(1912–2006)⁩ · Chicago School

    Abu 1947 m. Mont Pèlerin Society steigėjai.

  25. 1947
    1947
    Wilhelm Röpke⁦(1899–1966)⁩ · Ordoliberalismus

    Abu 1947 m. Mont Pelerin Society steigėjai.

  26. ⁦1949–1959⁩
    ⁦1949–1959⁩

    Teilnehmer am Mises-Privatseminar in New York 1949–1959 (NYU-Phase) – direkter Anschluss an die Wiener Privatseminar-Tradition über Mises.[17]

  27. ⁦1949–1959⁩
    ⁦1949–1959⁩

    Mises privataus seminaro dalyvis NYU nuo 1949 m. iki 1950-ųjų pabaigos, veiklą tęsęs iki 1970-ųjų.[7]

  28. 1957 m. Kauder pavadino Mises „ištikimiausiu Menger mokiniu“; jis palaikė su juo draugiškus ryšius ir jo ontologinį požiūrį vertino kaip austriškosios teorijos matą.[14]

Ludwig von Mises visos mokyklos kontekste: penkios kartos, jų mokytojų ir mokinių linijos, ratai ir kolegų ryšiai.

ŠALTINIAI APIE GYVENIMO ETAPUS IR RYŠIUS55 nuorodos · 6 šaltiniai
Topografija

Veiklos vietos

DARBŲ SĄRAŠAS · CHRONOLOGINIS

Knygos

1900 m.
1902
1902 m. kaip Vienos valstybės mokslų disertacija pasirodęs darbas atseka dvarininkų ir valstiečių santykio raidą Galicijoje nuo krašto atitekimo Austrijai per pirmąjį Lenkijos padalijimą (1772) iki žemės atpirkimo (1848). Mises pirmiausia atkuria lenkiškosios Galicijos kaimo santvarką (baudžiavinę priklausomybę, žemvaldžio valdžią, valdymo teises, lažo prievoles) ir lenkų valstybės neveiklumą sugretina su įsikišančiąja austrų valstybe. Branduolį sudaro Marijos Teresės ir Juozapo II reformų, baudžiavos panaikinimo, lažo patentų ir žlugusio 1789 m. mokesčių bei urbarinio reguliavimo dėstymas, po kurio eina reakcija pojozefiniame laikotarpyje. Plačiai nagrinėjamas 1846 m. valstiečių sukilimas ir galiausiai 1848 m. paskelbtas viso lažo panaikinimas. Tyrimas nuosekliai remiasi archyvų aktais ir to meto įstatymais; baigiamojoje apžvalgoje Mises valstiečių išvadavimą aiškina ne prigimtinės teisės požiūriu, o kaip su gyventojų gausėjimu nesuderinama tapusios ūkinės santvarkos pasekmę.
OriginalasVokiečių
1910 m.
1914
Die Störungen im Wirtschaftsleben der österreichisch ungarischen Monarchie
OriginalasVokiečių
1919
Nation, Staat und Wirtschaft
OriginalasVokiečių
Kiti leidimai
  • Nation, State, and Economy
    OriginalasAnglų
1920 m.
1923
Ludwig Mises šiame 1923 m. užbaigtame straipsnyje, atspirties tašku imdamas hiperinfliaciją Vokietijos imperijoje ir Austrijoje po Pirmojo pasaulinio karo, tiria pinigų teorinę valiutos stabilizavimo pusę. Pagrindinė tezė: progresuojantis pinigų nuvertėjimas niekada nėra dėsninis ekonominės padėties rezultatas, o visada infliacinės politikos, būtent valstybės išlaidų dengimo banknotų leidimu, padarinys. Mises aprašo galimą popierinės valiutos žlugimą, kaip pirmąją reformos sąlygą reikalauja sustabdyti banknotų spausdinimo presą ir grįžti prie aukso, taip pat argumentuoja prieš mokėjimų balanso teoriją ir prieš įsivaizdavimą, esą valiutos administravimas galįs sustabdyti nuosmukį. Jis aptaria sąlyginio infliacionizmo argumentą, Versalio sutarties reparacijų mokėjimus ir nubrėžia naujos, prie aukso pririštos pinigų santvarkos bruožus. Pagrįsdamas pasitelkia istorinius atvejus: amerikietišką continental currency (1781) ir prancūziškuosius mandats territoriaux (1796). Pabaigoje infliacionizmą interpretuoja kaip ideologinę problemą, susijusią su etatizmu ir socializmu.
OriginalasVokiečių
1924
Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel (2., neubearbeitete Auflage)
OriginalasVokiečių
Kiti leidimai
  • Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel (1. Auflage)1912
    OriginalasVokiečių
  • The Theory of Money and Credit1953
    OriginalasAnglų
1927
Liberalismus
OriginalasVokiečių
Kiti leidimai
  • Liberalism: In the Classical Tradition
    OriginalasAnglų
1928
Geldwertstabilisierung und Konjunkturpolitik
OriginalasVokiečių
1929
Tome surinkti šeši Ludwig von Mises ekonomikos politikos traktatai, 1929 m. pasirodę pavadinimu „Kritik des Interventionismus“. Mises argumentuoja, kad tarp privačios nuosavybės ir bendrosios nuosavybės į gamybos priemones nėra tvaraus trečiojo kelio: pavienis valstybės įsikišimas į kainas, atlyginimus ir gamybą visada prasilenkia su jo sumanytojų siekiamu tikslu ir nuosekliai veda arba prie įsikišimų panaikinimo, arba prie socializmo. Tekstai kritiškai nagrinėja vokiečių istorinę mokyklą, katedrų socializmą (Schmoller, Brentano), profesinių sąjungų atlyginimų teoriją, Sombart bei Schmalenbach „surištos ekonomikos“ tezę. Baigiamosios dalys nagrinėja kainų nustatymo teoriją ir kredito sistemos suvalstybinimą.
OriginalasVokiečių
Kiti leidimai
  • A Critique of Interventionism
    OriginalasAnglų
1930 m.
1931
Die Ursachen der Wirtschaftskrise
OriginalasVokiečių
Probleme der Wertlehre Die psychologischen Wurzeln des Widerstandes gegen die
OriginalasVokiečių
1932
Die Gemeinwirtschaft (2., umgearbeitete Auflage)
OriginalasVokiečių
Kiti leidimai
  • Die Gemeinwirtschaft (1. Auflage)1922
    OriginalasVokiečių
  • Socialism: An Economic and Sociological Analysis1951
    OriginalasAnglų
1933
Grundprobleme der Nationalökonomie
OriginalasVokiečių
Kiti leidimai
  • Epistemological Problems of Economics
    OriginalasAnglų
1940 m.
1944
Veikale „Bureaucracy“ („Biurokratija“, 1944) Ludwig von Mises nagrinėja biurokratinio valdymo plitimą kaip perėjimo nuo rinkos ūkio prie valstybinio nukreipimo simptomą. Jo pagrindinė tezė: biurokratija pati savaime nėra bloga, o yra būtinas metodas visur, kur sėkmės neįmanoma apskaičiuoti pinigais. Mises supriešina du organizavimo principus: pelno siekiantį verslininko valdymą, kreipiamą ūkinio skaičiavimo ir vartotojų suverenumo, ir taisyklėmis saistomą viešųjų įstaigų biurokratinį valdymą. Iš šios priešpriešos jis išveda, kad privatūs ūkio subjektai biurokratiškai sustingsta tik dėl valstybės kišimosi ir kad socialistinis planavimas, stokojant rinkos kainų, lieka skaičiuojamuoju požiūriu neįgyvendinamas. Vėlesni skyriai nagrinėja psichologines ir politines pasekmes, pavyzdžiui, vokiečių jaunimo judėjimą, diktatoriaus atranką ir kritinės nuovokos nuosmukį. Pavyzdžiai daugiausia paimti iš Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Naujojo kurso eros JAV.
OriginalasAnglų
Kiti leidimai
  • Die Bürokratie
    OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises šiame 1944 metais pasirodžiusiame veikale analizuoja vokiškojo nacionalsocializmo iškilimą ir esmę bei priskiria jį platesnei etatizmo kritikai. Centrinė jo tezė: nacizmas yra ne vokiškos mąstysenos ypatingas kelias, o radikalus intervencionizmo ir socializmo pritaikymas tankiai apgyvendintos tautos padėčiai, kuri be importo neišsiverčia ir todėl nori užkariauti gyvenamąją erdvę. Mises nupasakoja vokiečių liberalizmo nuosmukį, militarizmo triumfą ir pangermanizmo virsmą nacizmu bei nagrinėja etatizmą, nacionalizmą, protekcionizmą, autarkiją ir antisemitizmą kaip susijusius reiškinius. Jis teigia, kad ilgalaikė taika įmanoma tik laisvojoje rinkos ekonomikoje, kurioje nėra ekonominių karo priežasčių, ir kritikuoja to meto pasaulinio planavimo, federacijos ir Tautų Sąjungos planus kaip netinkamus, kol tautos laikosi etatizmo.
OriginalasAnglų
Kiti leidimai
  • Im Namen des Staates: oder Die Gefahren des Kollektivismus1978
    OriginalasVokiečių
1945
Economic Planning
OriginalasAnglų
1947
Šiame straipsnyje Ludwig von Mises nagrinėja kooperatinį judėjimą ir ginčija jo pretenziją būti atskiru, pranašesniu ekonominio gyvenimo organizavimo būdu. Jis teigia, kad plataus užmojo pirminė programa, Owen, King ir Lassalle gamintojų kooperatyvai, turėję panaikinti samdomo darbo sistemą, visiškai žlugo, palikdami tik vartotojų kooperatyvus bei ūkininkų tiekimo ir pardavimo kooperatyvus. Mises tvirtina, kad kapitalistinė rinkos ekonomika pati yra socialinis bendradarbiavimas darbo pasidalijimo sąlygomis ir kad pelno siekiantis privatus verslas, o ne kooperatyvai, skatina ekonominį gerėjimą. Jis laikosi nuomonės, kad kooperatyvai parduoda virš savikainos, gauna pelną kaip ir bet kuri įmonė ir išlieka daugiausia dėl mokesčių lengvatų, pigaus kredito ir kitų vyriausybės privilegijų, o ne dėl pranašesnio efektyvumo. Baigiamuosiuose skyriuose aptariami politiniai ir monopoliniai judėjimo siekiai ir prieinama išvada, kad kooperatyvai gali būti pateisinami tik be tokių privilegijų.
OriginalasAnglų
Planned Chaos
OriginalasAnglų
1949
„Human Action“ yra išsamus Ludwig von Mises ekonomikos kaip bendro veiksmo mokslo, kurį jis vadina prakseologija, dėstymas. Atspirties taškas yra tai, kad žmogaus veiksmas yra tikslingas elgesys: veikiantis žmogus mažiau patenkinamą būklę keičia į labiau patenkinamą. Iš šios veiksmo kategorijos Mises grynai dedukciškai išveda teiginius, nuo vertės, pirmenybės ir ribinio naudingumo per pinigus, palūkanas, kapitalą ir verslininko pelną iki ekonominio ciklo teorijos. Veikalas suskirstytas į septynias dalis ir išskleidžia katalaktiką, rinkos visuomenės teoriją, priešindamas ją socializmui ir intervencionizmui, kurių padarinius analizuoja. Pagrindinis argumentas prieš socialistinį planinį ūkį yra racionalaus ekonominio skaičiavimo neįmanomumas be rinkos kainų. Metodologiškai Mises griežtai atriboja apriorinę prakseologiją nuo istorizmo, pozityvizmo ir polilogizmo.
OriginalasAnglų
Kiti leidimai
  • Nationalökonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens1940
    OriginalasVokiečių
  • Menschliches Handeln: Eine Grundlegung ökonomischer Theorie2010
    OriginalasVokiečių
1950 m.
1951
Ludwig von Mises šiame straipsnyje apibrėžia pelną ir nuostolį kaip verslininkiško numatymo rinkos procese rezultatą: pelnas atsiranda ten, kur verslininkas tiksliau už kitus įvertina būsimas kainas ir įsigyja gamybos veiksnius žemiau jų vėlesnės vertės, o nuostolis kyla iš priešingo klaidingo sprendimo. A dalyje plėtojama ekonominė pelno ir nuostolio prigimtis, jų socialinė funkcija kaip vartotojų valdymo įrankis ir jų apskaičiavimas. B dalyje paneigiamas pelno pasmerkimas: lygybės argumentas, skurdo tezė, pelno siekio moralinis pasmerkimas ir matematinių ekonomistų statiškas mąstymo būdas. C dalyje alternatyva pateikiama kaip kapitalizmo ir socializmo „arba–arba“, nes trečia sistema be verslininkiško pelno ir nuostolio esą neįmanoma. Tekste remiamasi Marx, Engels ir Lenin kaip priešingomis pozicijomis ir polemizuojama su logike L. Susan Stebbing.
OriginalasAnglų
1952
Straipsnių rinkinyje surinkta septyniolika Ludwig von Mises kalbų ir straipsnių iš 1945–1965 metų, suskirstytų į keturias dalis: laisvoji rinka prieš valstybinį planavimą, pinigai ir infliacija, Mises kaip infliacionizmo ir socializmo kritikas bei idėjos. Pagrindinė tezė yra ta, kad nėra jokios trečios santvarkos tarp rinkos ekonomikos ir socializmo: intervencionizmas (kainų kontrolė, minimalus darbo užmokestis, kredito ekspansija, progresinis apmokestinimas) nepasiekia užsibrėžtų tikslų ir palaipsniui veda į vokiškojo „Zwangswirtschaft“ (priverstinės ekonomikos) pavyzdžio planinę ūkį. Mises kylantį realųjį darbo užmokestį ir gerovę aiškina vien kapitalo kaupimu vienam gyventojui ir kritikuoja Keynes, Say dėsnį bei infliacijos kaip vien kainų kilimo klaidingą aiškinimą. Ilgiausias įnašas „Profit and Loss“ aiškina verslininko pelną kaip teisingo būsimų rinkos padėčių numatymo rezultatą ir kaip vairavimo mechanizmą vartotojų naudai.
OriginalasAnglų
1956
Šiame 1956 m. esė Ludwig von Mises tiria, kodėl kapitalizmas, nepaisant jo materialinių laimėjimų, daugelio, ypač intelektualų, yra aistringai atmetamas. Šį atmetimą Mises psichologiškai kildina iš resentimento: lygybės prieš įstatymą visuomenėje sėkmė priskiriama paties nuopelnui, todėl nesėkmė išgyvenama kaip asmeninis įžeidimas ir projektuojama į atpirkimo ožį, rinkos sistemą. Argumentą jis išskleidžia per konkrečias grupes (sužlugdytos ambicijos, intelektualai, tarnautojai, neveiklūs paveldėtojai arba „pusbroliai", Broadway ir Holivudas), o paskui nagrinėja paprasto žmogaus socialinę filosofiją, literatūros padėtį kapitalizmo sąlygomis bei neekonominius prieštaravimus (laimė, materializmas, teisingumas, laisvė). Mises griežtai atsiriboja nuo Marx, socialistų ir, jo nuomone, tariamo antikomunizmo, ir tam priešpriešina rinkos santvarką kaip vienintelį gerovės ir laisvės pamatą.
OriginalasAnglų
Kiti leidimai
  • Die Wurzeln des Anti-Kapitalismus
    OriginalasVokiečių
1957
„Theory and History" (1957) yra pagrindinis Ludwig von Mises metodologinis veikalas. Jo pagrindinė tezė yra metodologinis dualizmas: kadangi žmonės veikia tikslingai ir vadovaujasi idėjomis, žmogaus veiksmų mokslai negali būti kuriami pagal eksperimentinių gamtos mokslų pavyzdį. Iš šios prielaidos Mises skiria prakseologiją, a priori veiksmo teoriją, kurios labiausiai išplėtota šaka yra ekonomika, nuo istorijos ir timologijos, individualių vertinimų supratimo. Knyga dėstoma keturiomis dalimis: vertinamieji sprendimai, determinizmas ir materializmas (su išplėtota marksistinio dialektinio materializmo kritika), istorijos epistemologinės problemos ir filosofinės istorinės eigos interpretacijos. Visame veikale Mises argumentuoja prieš pozityvizmą, biheviorizmą, istorizmą ir scientizmą ir gina žmogaus veiksmų mokslų savarankiškumą nuo mėginimų suvesti juos į fizikos metodus.
OriginalasAnglų
Kiti leidimai
  • Theorie und Geschichte: Eine Interpretation sozialer und wirtschaftlicher Entwicklung
    OriginalasVokiečių
1960 m.
1960
Epistemological Problems of Economics
OriginalasAnglų
1962
Ludwig von Mises šiame vėlyvajame veikale (1962) išdėsto žmogaus veiksmų mokslų epistemologinius pagrindus ir priešinasi loginiam pozityvizmui. Pagrindinė tezė: esama neperžengiamo dualizmo tarp gamtos mokslų, tiriančių priežastingumą ir dėsningumą, ir veiksmo mokslų, kurių pamatinė kategorija yra finalitetas, į tikslus nukreiptas veikimas. Mises veiksmo kategoriją išskleidžia kaip apriorinį prakseologijos ir istorijos pamatą ir atriboja jas nuo matematikos, geometrijos ir fizikos. Jis kritikuoja materializmą, markso pobūdžio dialektinį materializmą, biheviorizmą, statistikos kaip dėsnio interpretaciją bei makroekonominį ir kolektyvistinį požiūrį. Baigiamieji skyriai pozityvizmą interpretuoja kaip dvasinę totalitarizmo ir Vakarų civilizacijos krizės šaknį. Argumentuojama nuosekliai dedukciniu būdu, remiantis veiksmo kategorija; veikalas, kaip teigiama pratarmėje, suvokia save kaip Mises veikalų „Human Action" ir „Theory and History" papildymą.
OriginalasAnglų
Kiti leidimai
  • Die Letztbegründung der Ökonomik: Ein methodologischer Essay
    OriginalasVokiečių
1969
Mises atseka institucines ir intelektines sąlygas, kuriomis Austrų ekonomikos mokykla išaugo iš Carl Menger 1871 m. veikalo „Grundsätze“ ir jo pasekėjų Eugen von Böhm-Bawerk bei Friedrich von Wieser darbų. Jis aprašo vėlyvosios Habsburgų Vienos akademinę aplinką, kur Privat-Dozent sistema ir likusi 1867 m. liberalioji konstitucija paliko erdvės naujoms minties kryptims, nors švietimo ministerija ir teisės fakultetai ekonomikos teorijai buvo priešiški. Antroji dalis pasakoja apie Methodenstreit su Gustav von Schmoller ir Vokiečių istorine mokykla, pateikdama jį ne kaip ginčą dėl technikos, o kaip akistatą dėl to, ar apskritai įmanoma bendra žmogaus veiksmo teorija. Mises teigia, kad istorinės mokyklos visuotinai galiojančių ekonomikos dėsnių neigimas tarnavo Bismarcko Sozialpolitik intervencionistinei programai ir parengė intelektinę dirvą valstybiniam socializmui, karo ekonomikai ir galiausiai nacionalsocializmui. Baigiamoji dalis Austrų mokyklą įstato į ekonomikos istoriją ir Methodenstreit traktuoja kaip pasikartojantį konfliktą tarp savanoriško bendradarbiavimo analizės ir politinio prievartos reikalavimo. Tekstas jungia memuarus, institucijų istoriją ir metodologinį argumentą; jis paskelbtas 1969 m., ketveri metai prieš autoriaus mirtį.
1970 m.
1976
My Years with Ludwig von Mises
OriginalasVokiečių
1978
„Erinnerungen“ (Atsiminimai) yra autobiografinis Ludwig von Mises (1881-1973) veikalas, parašytas 1940 m. tremtyje Ženevoje ir iš palikimo paskelbtas po mirties 1978 m. Mises aprašo savo dvasinę raidą nuo ankstyvojo etatizmo iki posūkio prieš vokiškąjį Schmollerio mokyklos istorizmą, savo susidūrimą su Carl Menger veikalu „Grundsätze“ ir savo veiklą Austrų ekonomikos mokykloje aplink Böhm-Bawerk ir Wieser. Dėmesio centre yra jo pinigų ir ekonominio ciklo teorijos atsiradimas, jo mokymas apie ekonominio skaičiavimo neįmanomumą socializme bei intervencionizmo kritika. Be to, jis pasakoja apie savo praktinę veiklą Vienos prekybos rūmuose, apie kovą su bolševizmu ir infliacija pokario Austrijoje, apie Vienos privatų seminarą ir apie vėlesnį dėstymą Ženevoje. Dėstymą persmelkęs gilus kultūrinis pesimizmas: Mises, kaip pats rašo, suvokia save ne kaip reformatorių, o kaip „nuosmukio istoriografą“.
OriginalasVokiečių
Kiti leidimai
  • Notes and Recollections
    OriginalasAnglų
  • Memoirs2009
    OriginalasAnglų
On the Manipulation of Money and Credit
OriginalasAnglų
The Clash of Group Interests and Other Essays
OriginalasAnglų
1979
Die Wurzeln des Antikapitalismus
OriginalasVokiečių
Šešiose 1959 m. Buenos Airėse skaitytose paskaitose Ludwig von Mises pasaulietinei auditorijai aiškina rinkos ūkio pagrindus. Pirmoji paskaita kapitalizmą aiškina kaip masinę gamybą masės poreikiams ir gyvenimo lygio gerėjimą sieja su kapitalo kaupimu. Toliau eina socializmas kaip centrinis planavimas be ūkinio skaičiavimo, intervencionizmas žlungančių kainų kontrolių pavyzdžiu, infliacija kaip sąmoninga pinigų kiekio politika su nelygiomis perskirstymo pasekmėmis bei užsienio investicijų vaidmuo skurdesnių šalių plėtrai. Baigiamoji paskaita konstitucinės valdžios nuosmukį sieja su interesų grupių viešpatavimu ir lygina padėtį su dėl intervencionizmo ir infliacijos byrančia Romos imperija.
OriginalasAnglų
Kiti leidimai
1980 m.
1981
The Theory of Money and Credit
OriginalasAnglų
1983
Vom Wert der besseren Ideen 6 Vorlesungen über Wirtschaft und Politik
OriginalasVokiečių
1985
Omnipotent government the rise of total state and total war
OriginalasAnglų
Theory and History An Interpretation of Social and Economic Evolution
OriginalasAnglų
1990 m.
1990
Antologija sutelkia 47 trumpus Ludwig von Mises straipsnius, paskaitas ir recenzijas, paskelbtas tarp 1942 ir 1973 metų tokiuose žurnaluose kaip „The Freeman“, „National Review“ ir „Christian Economics“. Keturiose dalyse ji nagrinėja ekonominę laisvę (I dalis), intervencionizmą (II dalis), Mises kaip svetimų veikalų kritiką (III dalis) bei ekonomikos ir idėjų santykį (IV dalis). Pasikartojančios tezės yra vartotojų suverenumas rinkos ūkyje, taupymo ir kapitalo kaupimo vaidmuo augant darbo užmokesčiui, griaunamasis infliacijos ir kredito plėtros poveikis bei Marx ir Keynes kritika. Mises teigia, kad intervencionizmas nėra trečias kelias tarp kapitalizmo ir socializmo, o neišvengiamai veda į socializmą. Prie kiekvieno teksto pridėtas pirminis šaltinis kaip nuoroda.
OriginalasAnglų
Money, Method, and the Market Process
OriginalasAnglų
1991
Two Essays Liberty and Poverty Middle of the Road Policy Leads to Socialism
OriginalasAnglų
1994
The anticapitalistic mentality
OriginalasAnglų
1996
The Austrian Theory of the Trade Cycle and Other Essays
OriginalasAnglų
1998
Human Action a treatise on economics
OriginalasAnglų
2000 m.
2000
Dešimt paskaitų ir memorandumų, kuriuos Mises daugiausia parašė pirmaisiais metais po emigracijos į JAV (1940–1944). Bendra tema yra tarptautinis atkūrimas po Antrojo pasaulinio karo. Mises karo katastrofą kildina iš tarpukario ekonominio nacionalizmo ir teigia, kad ilgalaikė taika bei gerovė įmanomos tik grįžus prie laisvosios prekybos, privačios nuosavybės ir prie aukso pririštos pinigų sistemos. Be kita ko, aptariama pokario Europos ekonominė padėtis, neinfliacinis pasiūlymas dėl 100 procentų aukso padengimo, paneuropinė sąjunga, Austrijos atkūrimo gairės, Rytų Europos federacija ir Meksikos plėtros problemos.
OriginalasAnglų
2002
Keturiasdešimt vienas straipsnis, memorandumas ir esė, kuriuos austrų ekonomistas Ludwig von Mises parašė 1918–1938 m.; dauguma jų paimti iš jo popierių, kuriuos Vienoje konfiskavo gestapas ir kurie vėliau buvo atgauti iš vieno Maskvos archyvo. Tekstuose nagrinėjamas pinigų žlugimas ir hiperinfliacija, sekusi po Austrijos-Vengrijos suirimo, centrinės bankininkystės ir valiutos reformos sąranga, tarpukario Austrijos fiskalinė ir intervencinė politika bei gilėjanti Didžiosios depresijos krizė. Tolesni esė gina aukso standartą nuo valdomos valiutos pasiūlymų, kritikuoja autarkiją ir ekonominį nacionalizmą, iš naujo išdėsto socialinių mokslų metodą ir atnaujina Mises argumentą, kad racionalus ekonominis skaičiavimas yra neįmanomas esant socialistiniam centriniam planavimui. Tomą užbaigia priede pateikta sovietinė polemika prieš Mises.
OriginalasAnglų
2004
The Free Market and Its Enemies: Pseudo-Science, Socialism, and Inflation
OriginalasAnglų
Kiti leidimai
  • Der Freie Markt und seine Feinde: Pseudowissenschaft, Sozialismus und Inflation
    OriginalasVokiečių
2006
Economic Freedom and Interventionism An Anthology of Articles and Essays
OriginalasAnglų
Marxism Unmasked: From Delusion to Destruction
OriginalasAnglų
Tomas sutelkia penkis Ludwig von Mises darbus apie pinigus, kreditą ir konjunktūrą, parašytus tarp 1923 ir 1946 metų. Centre yra cirkuliacinio kredito konjunktūros ciklo teorija: pakilimas ir krizė kyla, kai bankai pinigų palūkanas, plėsdami nepadengtus fiduciarinius mainų ženklus, dirbtinai nuspaudžia žemiau natūralios palūkanų normos, o tai užtraukia klaidingas investicijas ir neišvengiamą nuosmukį. Šią teoriją Mises pritaiko ankstyvojo dešimtmečio vokiečių infliacijai, stabilizavimo debatams apie Fisher ir Keynes bei Didžiajai depresijai. Jis kritikuoja planus dėl „stabilios“ pinigų vertės ir indeksinių standartų, gina aukso standartą ir krizės trukmę sieja su kišimusi į darbo užmokestį, kainas ir palūkanas. Straipsniai teigia, kad tik laisvos rinkos kainos ir kredito plėtros atsisakymas gali sušvelninti ciklinius svyravimus.
OriginalasAnglų
2007
Historical Setting of the Austrian School of Economics
OriginalasAnglų
2008
Planning for Freedom Let the Market System Work
OriginalasAnglų
2010 m.
2010
Sintezė iš aštuonių–dešimties paskaitų, kurias Ludwig von Mises šeštajame dešimtmetyje skaitė FEE seminaruose Irvington mieste; Bettina Bien Greaves jas užrašė stenografuodama, transkribavo ir 2010 metais sujungė į vientisą tekstą iš 20 skyrių. Mises plėtoja pinigus kaip grynai rinkos reiškinį: jie atsiranda iš netiesioginių mainų, o ne iš valstybės nurodymo, o valstybės vaidmuo apsiriboja sutarčių turinio užtikrinimu. Aukso standartą jis grindžia ne estetiškai, o tuo, kad aukso kiekis yra apsaugotas nuo vyriausybių manipuliavimo. Infliaciją jis apibrėžia kaip pinigų kiekio padidinimą, o ne kaip iš to plaukiantį kainų kilimą, ir parodo, kaip ji pirmiausia nuvertina viduriniojo ir darbininkų sluoksnio santaupas. Istoriniai atvejai apima nuo romėnų monetos prastinimo prie Diocletian, vokiečių hiperinfliacijos 1923 metais iki Bretton Woods ir TVF specialiųjų skolinimosi teisių. Greaves redaktorės išnašos paaiškina asmenis, datas ir įvykius.
OriginalasAnglų
2012
29 Mises straipsniai, paskaitos ir memorandumai apie pinigų, finansų ir prekybos politiką, parašyti prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jo metu ir po jo. Į keturias dalis suskirstyti tekstai aptaria aukso standarto įvedimą Austrijoje-Vengrijoje, Austrijos-Vengrijos banko valiutų politiką, karo finansavimą mokesčiais, paskolomis ar infliacija, emigracijos klausimą, Austrijos valiutos sanaciją po 1918 m. ir Mises intervencionizmo kritiką. Dauguma tekstų yra iš „dingusių Mises popierių", kurie 1996 m. buvo rasti viename Maskvos archyve, ir čia pirmą kartą publikuojami anglų kalba.
OriginalasAnglų
2020 m.
2021
Der freie Markt und seine Feinde: Pseudowissenschaft, Sozialismus und Inflation
OriginalasVokiečių
Die Letztbegründung der Ökonomik: Ein methodologischer Essay
OriginalasVokiečių
2022
Menschliches Handeln: Eine Grundlegung ökonomischer Theorie
OriginalasVokiečių
STRAIPSNIAI · 268 UŽREGISTRUOTA

Straipsniai, recenzijos, paskaitos

1900 m.
1908
Ludwig von Mises apžvalginė recenzija apie naujesnę literatūrą pinigų ir bankininkystės tema, paskelbta apie 1908 m. ekonomikos mokslo žurnale. Mises referuoja ir vertina 41 vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis parašytą leidinį, suskirstytą pagal teminius laukus: pirmiausia du pinigų teorijos darbai (Hoffmanno pinigų vertės teorijų dogmų istorija, Kemmererio kiekybine teorija paremtas naujas išdėstymas), paskui raštai apie vokiečių pinigų rinką ir Reichsbank, apie austrų ir šveicarų bankininkystės klausimą bei monografijos atskirais klausimais, kaip antai Liuksemburgo pinigų sistema ir prancūzų kolonijiniai bankai. Pasikartodamas jis tikrina pinigų vertės ir valiutos teorijų pagrįstumą, įvertina medžiagos gausą ir metodiką bei atsiriboja nuo aukso valiutos doktrinos ir infliacionistinių siūlymų. Knappo valstybinė pinigų teorija ir grynųjų pinigų mokėjimų klausimas driekiasi per recenziją kaip atskaitos taškai.
OriginalasVokiečių
1909
Ludwig von Mises nagrinėja, ar Austrija-Vengrija turėtų formaliai atnaujinti grynųjų pinigų mokėjimus, tai yra Austrijos-Vengrijos banko teisinę pareigą keisti savo banknotus į auksą. Pagrindinė jo tezė: ekonomiškai aukso valiuta seniai egzistuoja, nes bankas nuo 1896 m. bet kada savanoriškai išduoda auksą ir auksu išreikštus devizus bei išlaiko valiutų kursus tarp aukso taškų stabilius. Įstatyminis reglamentavimas šią būklę tik teisiškai pripažintų, o banko politikoje nieko nekeistų. Mises paneigia vyraujančią nuomonę, esą žemą Vienos diskonto normą lemia grynųjų pinigų mokėjimų sustabdymas, ir ją sieja su trumpalaikio užsienio įsiskolinimo nebuvimu bei menku vidaus investavimu. Jis kritiškai pasisako su Georg Friedrich Knapp valstybine pinigų teorija ir galiausiai nagrinėja bankų ginčą su Vengrija. Į aštuonis skyrius suskirstytas darbas pasirodė Schmoller metraštyje ir buvo baigtas 1908 m. pabaigoje.
OriginalasVokiečių
The Foreign Exchange Policy of the Austro-Hungarian Bank
OriginalasAnglų
1910 m.
1910
La Reforme financiere en Autriche
OriginalasPrancūzų
Ludwig von Mises atsako į Walther Federn atkirtį ir gina savo tezę, kad Austrijos-Vengrijos bankas bet kada teikia rinkai devizus žemesniu už viršutinį aukso tašką kursu, tai yra faktiškai vykdo grynųjų pinigų mokėjimus devizais. Federn teiginį, esą bankas laikinai atsisako išduoti devizus palūkanų arbitražininkams, Mises atmeta kaip neatitinkantį faktų: vienintelė banko priemonė nuo aukso nutekėjimo esanti diskonto normos kėlimas. Argumentuojama empiriškai remiantis devizo „Vokiečių banko vietos“ kurso eiga nuo 1896 m., 1908/09 m. aneksijos krize ir 1907 m. krize, pasitelkiant gubernatoriaus von Bilinski pareiškimus ir Vienos biržos rūmų pranešimus. Tekstas susijęs su to meto debatais apie Knapp valstybinę pinigų teoriją ir izoliuotos valiutos pranašumus.
OriginalasVokiečių
1912
Ludwig von Mises nagrinėja 1911 metų Austrijos vyriausybės įstatymo projektą, kuriuo siekiama iš naujo sutvarkyti mokesčius už draudimo, gyvybės rentos ir aprūpinimo sutartis. Jis parodo, kad galiojanti rinkliavų teisė, kilusi iš laikinojo 1850 metų įstatymo, tapo neperregima ir socialinės politikos požiūriu iškreipta, nes ekonomiškai silpnesnius apkrauna proporcingai didesne našta. Projektas pakeičia gausybę ankstesnių žyminių ir atskirų rinkliavų dviem procentinėmis rinkliavomis nuo įplaukiančių įmokų ir išmokamų žalos sumų, o tai Mises rinkliavų technikos požiūriu pripažįsta pažanga. Kartu jis kritikuoja stiprų rinkliavų naštos padidinimą, polisų paskolų ypatingą traktavimą, finansų ministerijos veiksmų laisvę užsienio operacijų atveju ir lygina tarifus su žemesniu prūsų draudimo apmokestinimu. Jis pateikia projektą valstybės biudžeto fiskalinės padėties ir partinių politinių jėgų santykio Atstovų rūmuose kontekste.
OriginalasVokiečių
Trumpa Ludwig von Mises recenzija apie Paul Stiassny monografiją „Der österreichische Staatsbankerott von 1811“ (1811 metų Austrijos valstybės bankrotas; Wien ir Leipzig, 1912). Mises kritikuoja, kad autorius pačiam dėstymui skiria tik 43 puslapius, kad pradžioje pateiktas teorizuojantis traktatas „zum Probleme des Zettelstaates“ kelia prieštaravimą ir kad likusi knygos dalis sudaryta iš pažodinio patentų ir aktų atspaudo. Toks darbas prieš du dešimtmečius galbūt būtų sulaukęs pritarimo, tačiau tuo tarpu sugriežtėjęs ekonomikos istorijos mokslinis matas jo nebeleidžia laikyti vertu. Mises nurodo Beer veikalą „Finanzen Österreichs im XIX. Jahrhundert“, kuris, nepaisant visų trūkumų, geriau orientuoja apie 1811 metų katastrofą, ir priskiria Stiassny raštą tik prie progines paskirties rašto bankroto šimtmečio jubiliejui.
OriginalasVokiečių
Trumpa Ludwig von Mises recenzija apie Otto Heyn raštą „Erfordernisse des Geldes“ (Pinigų reikalavimai; Leipzig, 1912). Mises vertina Heyn įnašus į pinigų teoriją, tačiau šioje apybraižoje ypač ryškiai mato Heyn metodo pagrindinę klaidą: Heyn sistemiškai vengia pinigų teorijos branduolinės problemos, t. y. pinigų perkamosios galios lemiamų veiksnių. Pateikiama Heyn tezė, kad įprastoje prekių apyvartoje niekas neatsižvelgia į pinigų kiekį ir kad pinigų kiekio pokyčiai tiesiogiai veikia tik palūkanas, ypač diskontą, o pinigų mainomoji vertė paliečiama tik netiesiogiai. Mises tam prieštarauja, kad tokie teiginiai prieštarauja vyraujančiam mokymui ir kiekio teorijos faktams ir būtų reikalavę išsamaus pagrindimo, kurį Heyn lieka skolingas.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises aptaria Andreas Walther metodologinę studiją „Geldwert in der Geschichte“ (Pinigų vertė istorijoje; 1912), bandymą pagrįsti kainų istorijos darbo būdą istorinėms disciplinoms. Mises vertina tyrimą kaip įžvalgų ir literatūros išmanantį bei pabrėžia, kad Walther remiasi Wieser patobulintu biudžeto metodu. Kainų istorijos tikslu laikomas gyvo vaizdinio įgijimas apie socialinę istorinių kainų duomenų naudojamąją vertę, o ne jų perskaičiavimas į dabartinius pinigus. Kritiškai Mises vertina Walther bandymą sudaryti socialinės sluoksniuotės skales ir „normalius biudžetus“: normalumo sąvoka istorikui esą netaikoma, o nuolaidos istorikų sluoksniuose vyraujančiai pažiūrai per toli nueina. Nepaisydamas šių prieštaravimų, Mises primygtinai rekomenduoja darbą statistikams ir istorikams skaityti.
OriginalasVokiečių
1913
Die allgemeine Teuerung im Lichte der theoretischen Nationalökonomie
OriginalasVokiečių
1918
Ludwig von Mises šiame 1918 m. Vienoje pasirodžiusiame rašte dėsto, kaip Pirmojo pasaulinio karo kaštai padengiami ūkiškai ir paskirstomi piliečiams. Jo pagrindinė tezė: karą galima vesti tik dabartinėmis gėrybėmis, lemia ne pinigai, o turimos materialinės gėrybės, ir naštą visada neša dabartinė karta, ne būsimoji. Mises skiria tris valstybės finansavimo kelius (neatlygintinas turto paėmimas, mokesčiai, paskolos) ir pagrindžia, kodėl finansavimas paskolomis nėra kapitalistų protegavimas ir nėra naštos perkėlimas vėlesnėms kartoms. Prieš baimę dėl valstybės bankroto jis teigia, kad Austrija-Vengrija savo karo skolas paėmė šalies viduje ir labiausiai būtų paliesti smulkūs taupytojai, kitaip nei nurodytu rusų atveju. Rimtu pavojumi jis įvardija pinigų nuvertėjimą dėl banknotų gausinimo, nuo kurio saugaus prieglobsčio neteikia nei zastavlapiai, nei hipotekos, nei nekilnojamasis turtas, ir tuo agituoja pasirašyti karo paskolą.
OriginalasVokiečių
1919
Ludwig Mises 1919 m. nagrinėja, kaip Vokiškosios Austrijos pinigų sistema turėtų būti susieta su Vokietijos Reicho sistema, jei įvyktų politinis prijungimas. Jo pagrindinė tezė: politinis prijungimas neišvengiamai užtraukia ir valiutinį, savarankiškos kronos neįmanoma išlaikyti šalia bendros politikos. Mises pirmiausia atseka Austrijos valiutos istoriją (Vienos monetų sąjunga 1857 m., valiutos sureguliavimas 1892 m., karo infliacija) ir tada plėtoja du suvienodinimo kelius: paprastą markės valiutos perėmimą per atskirą Vokiškosios Austrijos emisijos banką arba visišką įsijungimą į Vokietijos Reicho banką; dviejų kartelinių bankų modelį jis atmeta. Daug vietos skiriama valstybės finansų išankstinei sąlygai (Reichas perima dalį Austrijos karo skolos) ir kronos bei markės perskaičiavimo santykio nustatymui, kuris turi remtis perkamąja galia, o ne prieškariniu pariteto kursu. Mises daro išvadą, kad valiutinė bendrija tinka tik tuomet, jei abi valstybės atsisako bet kokios tolesnės infliacijos.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises atsako į finansų patarėjo dr. Franz Bartsch straipsnį ir gina tezę, kad kronos nuvertėjimą sukelia infliacija, tai yra banknotų gausinimas, o ne nepalankus mokėjimų balansas. Bartsch, anot Mises, atstovauja mokėjimų balanso teorijai; tarpinį požiūrį tarp abiejų mokymų Mises neigia. Remdamasis keliais pavyzdžiais iš Bartsch teksto (importo rizika, devizų centro eksporto prievarta, sūrio ir laikrodžių įvežimas) jis argumentuoja, kad devizų potvarkiai nepasiekia savo tikslo ir yra persmelkti merkantilizmo dvasios. Banknotų presą gyventojams aprūpinti jis taip pat atmeta: infliacija gėrybių atsargų nepadidina, o veikia kaip mokestis, perskirstantis vidaus gyventojų pajamas ir turtą. Kas nori sanuoti valiutą, turi kovoti su mokėjimų balanso mokymu ir užbaigti infliaciją.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises šiame laikraščio straipsnyje dėsto, kad pinigų kiekio padidinimas kelia visų prekių ir paslaugų kainas ir kad jokia ekonominės politikos priemonė negali šio kilimo sustabdyti. Vidaus kainų kilimas ir užsienio pinigų kursų kilimas esą dvi tos pačios reiškinio pusės: valiutos kursą lemia vidaus pinigų perkamoji galia, o ne mokėjimų balansas, nes importą ir eksportą pirmiausia lemia kainos. Iš to jis daro išvadą, kad nei kainų reguliavimo nutarimai, nei valstybinė devizų centralė negali stabdyti kronos nuvertėjimo; kai kurie įsikišimai, kaip priverstinis devizų atidavimas, veikia net it eksporto muitas. Vienintelė pagalba esanti valstybės biudžeto sutvarkymas, kad valstybė galėtų atsisakyti banknotų spausdinimo; priešingu atveju, kaip ir prancūzų asignatų atveju, gresia visiškas pinigų vertės žlugimas.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises 1918 metais aptaria Walter Huth studiją apie vokiečių ir prancūzų stambiųjų bankų raidą atitinkamos nacionalinės ekonomijos sąsajoje. Huth, paskatintas Adolf Weber skirties tarp indėlių ir spekuliacinių bankų, lyginamai sugretina vokiečių ir prancūzų bankininkystę ir teikia pirmenybę mišriajai bankininkystei prieš darbu pasidalijančią. Mises vertina darbą kaip darbštų ir gausų medžiaga, tačiau kritikuoja du trūkumus: apsiribojimą spausdinta medžiaga ir apologetinį pobūdį, dėl kurio studija tampa vokiškosios sistemos gynimo raštu. Pirmiausia jis pasigenda įžvalgos, kad abiejų bankų tipų skirtingumas aiškintinas mažiau bankų technika, o labiau pramonės ir prekybos struktūra. Baigiamąjį skyrių apie Pasaulinio karo padarinius jis vadina priešlaikiniu.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises šiame trumpame nekrologe pagerbia austrų pramonininką ir nacionalinį ekonomistą Richard Lieben. Dėmesio centre yra pagrindinis Lieben mokslinis veikalas, kartu su jo svainiu Rudolf Auspitz parašytas „Untersuchungen über die Theorie des Preises“ (Tyrinėjimai apie kainos teoriją; pasirodęs prieš trisdešimt metų), kuris remiasi analiziniu metodu ir grafiniu vaizdavimu ir todėl tik lėtai susilaukė pripažinimo. Mises Auspitz ir Lieben nepriskiria Austrų mokyklai, o dėl jų matematinio metodo stato juos greta Walras ir Jevons. Be to, jis iškelia mažesnius Lieben raštus valiutos klausimais, jo veikimą už sound-money politiką prieš infliacionistinius mokymus ir jo įnašus į 1892 metų valiutos apklausą. Tekstas baigiamas nuoroda į akių negalią, kuri Lieben paskutiniaisiais metais sutrukdė dirbti paties darbo.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises šiame 1919 m. laikraštyje „Neues Wiener Tagblatt" pasirodžiusiame straipsnyje analizuoja tiesioginio apmokestinimo disproporciją tarp miesto ir kaimo pokario Austrijoje. Jo pagrindinė tezė: kaimo žemvaldyba dėl fiksuotų, pinigų nuvertėjimo nualintų pajamų mokesčio tarifų faktiškai prisideda vis mažiau, tuo tarpu miesto pramonininkų ir amatininkų gyventojai išspaudžiami apmokestinant tariamą, infliacijos nulemtą karo pelną. Mises parodo, kaip krintant pinigų vertei apskaita gryną piniginės išraiškos pokytį nurodo kaip pelną, ir kritikuoja apmokestinimą natūra kaip finansinį technikinį atžangą. Jis reikalauja apmokestinti žemės rentą kaip vienintelį natūralų krašto turtą ir, laikantis apibrėžtumo principo, miškų apmokestinimą inkameruoti. Tekstas susieja mokesčių politikos diagnozę su valiutos teorijos argumentacija.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises šiame trumpame ekonominės politikos straipsnyje pasisako už tikros biržinės išankstinių ir grynųjų sandorių valiutomis ir devizais prekybos atkūrimą bei už Vienos devizų centro panaikinimą. Atspirties taškas yra progresuojantis kronos nuvertėjimas: importuotojai, kurie prekes perka kreditan iš užsienio ir šalies viduje parduoda už kronas, prisiima vos pakeliamą valiutos riziką, o nesant veikiančios išankstinių sandorių rinkos jiems trūksta galimybės apsidrausti. Mises argumentuoja, kad esami devizų apribojimai duoda priešingą savo paskirčiai rezultatą ir yra išlaikomi tik kaip karo ir pereinamojo ūkio sistemos dalis. Jis pabrėžia išaugusią Vienos kaip prekybos vietos tarp Rytų ir Vakarų reikšmę ir baigia pastaba, kad visos priemonės lieka be poveikio tol, kol infliacija tęsiama vis naujais banknotais.
OriginalasVokiečių
1920 m.
1920
Ludwig Mises reaguoja į Kopenhagos pranešimą, esą sovietų vyriausybė panaikino pinigus ir pakeitė juos terminuotais valstybinių prekių paskirstymo įstaigų mokėjimo įsakymais. Šį žingsnį jis aiškina kaip dar vieną aplinkybių prievartos primestą bandymą sustabdyti šuoliuojantį rublio nuvertėjimą ir brėžia paraleles su Prancūzijos revoliucijos asignatais bei Jungtinių Valstijų žemyniniais pinigais. Iš esmės jis teigia, kad grynai socialistinėje bendrijoje, kur gamybos priemonės kaip res extra commercium neturi pinigų kainos, neįmanomas joks ekonominis skaičiavimas: be ūkinio skaičiavimo nėra ūkininkavimo, o nei statistika, nei skaičiavimas natūra, nei skaičiavimas darbo valandomis šios spragos užpildyti negali. Tekstas remiasi Stourm kaip revoliucinės finansų politikos istoriografu bei Lenin reikalavimu buržuazinės apskaitos ir įvardija skaičiavimo klausimą kaip pagrindinę ir esminę socializmo problemą.
OriginalasVokiečių
Mises šiame socializmo ginčo pamatiniame tekste pateikia įrodymą, kad socialistinėje bendruomenėje racionalus ūkininkavimas yra neįmanomas, nes panaikinus privačią nuosavybę į gamybos priemones išnyksta ir jų rinkos kainos. Be pinigų išreikštų kapitalo gėrybių kainų trūksta bendro vardiklio, ant kurio remiasi ekonominis skaičiavimas; nei natūrinis skaičiavimas, nei marksistinė darbo vertės teorija negali atlikti šios funkcijos, nes pirmasis nepasiteisina aukštesnės eilės gėrybių atžvilgiu, o antroji neaprėpia nei skirtingos darbo kokybės, nei materialinių gamybos veiksnių sunaudojimo. Penkiuose skyriuose Mises aptaria vartojimo gėrybių paskirstymą, ekonominio skaičiavimo esmę, jo neįmanomumą bendruomeniniame ūkyje, atsakomybės ir iniciatyvos problemą suvalstybintoje įmonėje bei polemiką su Otto Bauerio ir Lenino raštais, kuriems, jo analize, pati skaičiavimo problema visiškai neiškilo į sąmonę. 1920 m. žurnale Archiv für Sozialwissenschaft und Sozialpolitik pasirodęs straipsnis tapo socialistinio skaičiavimo ginčo įžiebimu ir iki šiol laikomas aštriausiu teoriniu planinio ūkio paneigimu.
Mises komentuoja dramatišką Vidurio Europos valiutų nuosmukį 1920 m. sausio pabaigoje ir kronos, reichsmarkės bei čekiškosios kronos kursų kritimą sieja vien su tęsiama kare dalyvavusių valstybių infliacine politika. Remdamasis Šiaurės Amerikos 1781 m. kontinentiniais pinigais ir prancūziškaisiais 1796 m. asignatais, jis perspėja, kad nepakeitus politikos valiutų žlugimas iki nulio taps neišvengiamas, su nepalyginamai sunkesniais padariniais nei anuomet, nes Vidurio Europa industrializuota. Smarkų reichsmarkės kritimą jis aiškina Knapp ir Bendixen infliacijos doktrinomis bei Bendixen pasiūlymu Vokietijos karo paskolas išpirkti šimtu milijardų naujų banknotų, tuo tarpu Erzberger mokesčių įstatymai sykiu žlugdė Vokietijos pramonę. Valiutos klausimą jis susieja su bolševikinio perversmo grėsme ir reikalauja peržiūrėti Versalio ir Sen Žermeno sutartis. Dėl Vokiškosios Austrijos jis daro išvadą, kad valstybės bankrotą dar gali atitolinti tik nedelsiant nutraukta infliacija.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises Carl Menger aštuoniasdešimtojo gimtadienio proga pagerbia jo darbą ir poveikį nacionalinei ekonomijai. Jis nupasakoja, kaip mokslas devyniolikto amžiaus viduryje buvo atsidūręs aklavietėje ir kaip apie 1871 metus Menger Austrijoje, Jevons Anglijoje ir Leon Walras Šveicarijoje vienas nuo kito nepriklausomai vertės teoriją grindė subjektyvia prekių naudojamąja verte. Mengerio veikalas „Grundsätze der Volkswirtschaftslehre“ (Tautos ūkio mokslo pagrindai) apibūdinamas kaip knyga, kuri perversmiškai pakeitė discipliną ir ant kurios remiasi visi vėlesni darbai. Tekste nurodomas 1883 metų veikalas „Untersuchungen über die Methode der Sozialwissenschaften“ (Tyrinėjimai apie socialinių mokslų metodą), Mengerio darbai valiutos klausimu bei Wieser ir Böhm-Bawerk kaip kiti pagrindiniai Austrų mokyklos atstovai. Pabaigoje Mises priskiria Mengerio gyvenimo darbui nepraeinančią vietą socialinių mokslų istorijoje.
1921
Ludwig Mises šiame 1921 m. laikraštyje „Neue Freie Presse“ paskelbtame straipsnyje nagrinėja Austrijos-Vengrijos banko banknotų turėtojų teisinius reikalavimus jį likviduojant pagal Sen Žermeno valstybinę sutartį. Pagrindinė jo tezė: karo banknotai iš esmės buvo valstybės banknotai, tik formaliai išleisti banko, todėl banknotų turėtojams nepriklauso joks reikalavimas, peržengiantis keitimą į naują teisėtą mokėjimo priemonę pagal atitinkamą rinkos kursą. Didesnis atlyginimas būtų netikėta dovana būtent tiems, kurie pasipelnė iš pinigų nuvertėjimo, ir nepasiektų tų, kuriuos kurso kritimas nuskriaudė. Mises ypač kritikuoja 206 straipsnio 9 punktą, kuris pateikiantiems banknotus valstybėms įpėdinėms suteikia vienodą teisę į visą banko aktyvą, kaip valiutos teorijos požiūriu nepagrįstą papildomą priemoką, kuri be to pažeidžia likusių kreditorių ir akcininkų teises.
OriginalasVokiečių
Die Arbeit im sozialistischen Gemeinwesen
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises šiame trumpame ekonominės politikos straipsnyje pasisako prieš Vienos magistrato parengtą Vienos prabangos prekių mokesčio projektą. Jo pagrindinė tezė: toks mokestis pirmiausia paliestų Vienos prabangos ir galutinės gamybos pramonę, kurios produkcija didžia dalimi per mažmeninę prekybą parduodama laikinai Vienoje viešintiems užsieniečiams. Skirtingai nuo įprasto vartojimo mokesčio, šios naštos nebūtų galima perkelti tiems užsienio pirkėjams, nes jie savo užsakymus paprasčiausiai nukreiptų užsienio konkurentams. Mises remiasi 1919 m. gruodžio 24 d. Vokietijos apyvartos mokesčio įstatymu, kuris atleidžia eksportą, ir Čekoslovakijos prabangos mokesčiu, kurį jis aiškina kaip ekonominę kovos priemonę prieš Vieną kaip prekybos miestą. Kadangi mokesčio lengvata užsienio pirkėjams praktiškai neįgyvendinama, visa mokesčio idėja Vienai pasirodo neįvykdoma ir kelia grėsmę prabangos srities verslininkams, tarnautojams bei darbininkams.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises šiame trumpame esė iš Austrijos infliacijos laikotarpio nubrėžia ekonominės politikos programą kronai ir Vienos ūkiui stabilizuoti. Pagrindinė jo tezė: objektyvios Austrijos klestėjimo prielaidos egzistuoja, tačiau klaidinga politika graužia ankstesnių laisvo ūkininkavimo dešimtmečių palikimą. Tolesnį kronos nuvertėjimą jis sieja su banknotų infliacija, kurią galima sustabdyti tik panaikinus valstybės deficitą, pirmiausia privatizuojant viešąsias įmones ir mažinant maisto subsidijų programą. Penkiolikoje sunumeruotų punktų jis reikalauja stabilizuoti pinigų vertę vietoj kainų mažinimo, atlaisvinti valiutos prekybą, panaikinti visus importo draudimus ir prekybos kliūtis, taip pat įvesti laisvąją prekybą ir mokesčių lengvatas naujoms pramonės investicijoms. Mises skiria programą politikui, kuris jo to paprašė, ir baigia skeptiškai, kad vargu ar kuri partija bus pasirengusi ją įgyvendinti, tačiau viliasi, kad protinga linkmė galiausiai įsitvirtins.
OriginalasVokiečių
1922
Ludwig Mises šiame atminimo straipsnyje atsigręžia į Austrijos valiutos enketės komisiją, kuri 1892 m. kovą posėdžiavo Vienoje prie finansų ministro Steinbach ir sekcijos vadovo Böhm-Bawerk. Jis apibūdina tuometinę problemą: prie valiutos reguliavimo vertė ne progresuojantis pinigų nuvertėjimas, o pinigų vertės kilimas, kuris Austrijai-Vengrijai atnešė Ricardo idėjomis grįstą aukso branduolio valiutą (Gold Exchange Standard). Mises 1892 m. padėtį priešina dabarčiai, kurioje pirmiau reikia padengti biudžeto deficitą be banknotų spausdinimo preso, kad valiutos problema apskritai taptų išsprendžiama. Jis referuoja diskusiją tarp lengvojo ir sunkiojo guldeno bei Benedikt pasisakymą už momentinį kursą. Kaip pagrindinę pamoką jis konstatuoja, kad pinigų vertės pastovumui pavojinga ne mokėjimų balanso nepalankumas, o vien infliacija.
OriginalasVokiečių
Mises argumentuoja prieš paplitusį reikalavimą padėtį, suvokiamą kaip pinigų stygius, palengvinti tolesniu banknotų leidimu. Pinigų stygiaus, suprantamo kaip trumpalaikės palūkanų normos kilimas, negalima pašalinti pinigų kiekio padidinimu: didesnis pinigų kiekis tik kelia kainas ir atlyginimus, bet nemažina palūkanų. Priešingai, laukiamas pinigų nuvertėjimas palūkanas varo aukštyn, nes kreditoriai reikalauja perkamosios galios priedo. Banknotų trūkumą kasdienėje apyvartoje Mises aiškina kaip toli pažengusios infliacijos reiškinį, kai panikos pirkiniai numato būsimą nuvertėjimą. Vienintele priemone jis įvardija banknotų spausdinimo nutraukimą; bet koks tolesnis apyvartos didinimas paaštrina neproporciją ir gresia sukelti pinigų sistemos žlugimą.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises recenzuoja trečiąjį William F. Spalding veikalo „Eastern Exchange, Currency and Finance" (Londonas, 1920) leidimą ir rekomenduoja jį vokiškajai skaitytojų auditorijai. Pasak Mises, dingstis yra paplitęs aukso valiutos keitimo standarto (Gold Exchange Standard) nesupratimas vokiškojoje valiutos literatūroje: jis prieštarauja Georg Friedrich Knapp ir jo mokiniams, kurie klaidingai aiškino Austrijos-Vengrijos aukso branduolio valiutos politiką ir nepastebėjo, kad ši atitinka Britų Indijoje vykdomą aukso valiutos keitimo standarto politiką, savo ruožtu siejamą su Ricardo veikalu „Proposals for an Economical and Secure Currency" (1816). Spalding pateiktas Indijos, Kinijos, Japonijos ir kitų Azijos sričių valiutos santykių vaizdas esąs ypač vertingas sunkiai prieinamam karo ir pokario laikotarpiui. Anot Mises, knyga nagrinėja ne tik pinigų sistemą, bet ir prekybos organizavimą bei muitų reikalus, todėl tinka kaip žinynas tiek ekonomistams, tiek praktiškam pirkliui.
OriginalasVokiečių
Trumpa Ludwig Mises knygos recenzija apie Hugo C. M. Wendel studiją „The Evolution of Industrial Freedom in Prussia, 1840–1849". Mises šį darbą apibūdina kaip glaustą, spausdinta medžiaga grįstą apžvalgą to Prūsijos amatų istorijos tarpsnio, kuris pasibaigė cechinių idėjų pergale 1849 m. vasario 9 d. nepaprastajame potvarkyje. Studijos vertę jis rikiuoja pagal skaitytojų grupes: vokiečių skaitytojui ji teikia mažai naujo, o amerikiečių skaitytojui, priešingai, atveria jam svetimą amatų vidurinės klasės politikos pasaulį. Kaip silpnybę jis įvardija tai, kad viduramžių ūkio santvarkos idėjiniai istoriniai pagrindai lieka neaptarti. Recenzija baigiama vieta (Viena) ir autoriaus parašu ir tokiu būdu nagrinėja amatų laisvę, cechų sistemą bei vidurinės klasės politiką Vormärz laikotarpio Prūsijoje.
OriginalasVokiečių
1923
Ludwig Mises šiame trumpame laikraščio straipsnyje aptaria Siegfried Strakosch knygą „Der Selbstmord eines Volkes, Wirtschaft in Österreich“ („Tautos savižudybė, ūkis Austrijoje“) ir ją paima kaip progą savai Austrijos ūkio padėties diagnozei. Pagrindinė jo tezė: esminė blogybė esanti faktinis socialistinių idėjų ir socialdemokratijos viešpatavimas, kuris trukdo valstybės biudžeto sanavimui, kol valstybės įmonės nebus atsikratytos, o aštuonių valandų darbo diena nebus paliesta. Mises argumentuoja, kad socialistinė finansų politika veda į gamybinio kapitalo suvartojimą ir naikinimą, ir brėžia istorinę paralelę su jakobinų finansų politika, kurią jis per ilgesnę Stourm citatą vaizduoja kaip gryną dabarties išnaudojimą ateities sąskaita. Tekstas baigiasi Strakosch raginimu visiškai pasukti atgal.
Neue Beiträge zum Problem der sozialistischen Wirtschaftsrechnung
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises aptaria Waldemar Mitscherlich veikalą „Der Nationalismus Westeuropas“ (Vakarų Europos nacionalizmas; Leipzig, 1920). Dėmesio centre yra skirtis tarp tautybės, t. y. fakto, jog žmonės yra nacionaliniu požiūriu skirtingi, ir nacionalizmo, t. y. tam tikrų ideologijų veikimo, kurios šiam skirtingumui priskiria reikšmę socialiniam elgesiui. Mises teigia, kad šios skirties nepaisymas paskatino ieškoti tautos kriterijaus kitur nei kalbos bendrijoje, ir nurodo Arndt, Jakob Grimm bei Wilhelm Scherer. Mitscherlich veikalą jis vertina pirmiausia kaip istoriškai orientuotą bandymą genetiškai paaiškinti Vakarų Europos nacionalizmo radimąsi, tačiau kritikuoja ekonominės problemos, ypač nacionalizmo ir protekcionizmo ryšio, nepaisymą ir iš to plaukiantį autarkiškos sąjunginės ekonomikos idealą.
Ludwig Mises šiame trumpame esė pagerbia Wilhelm Rosenberg, ekonomisto ir teisininko, politinį veiksmingumą, kurio reikšmę Mises mato jo stojime už austrišką savipagalbos programą po Habsburgų monarchijos žlugimo. Mises aprašo padėtį valstybės, kuri po Saint-Germain buvo laikoma negyvybinga ir kuri savo viltį dėjo vien į uždraustą prisijungimą prie Vokietijos bei į užsienio kreditus, tuo tarpu vidaus politinės reformos buvo neįvykdytos. Prieš grėsusį valiutos žlugimą 1921 metų rudenį Rosenberg, Carl Menger mokinys ir infliacionizmo priešininkas, kaip privatus asmuo stojo šalia finansų ministro Gürtler. Jo programa reikalavo panaikinti maisto produktų priedus, nutraukti pinigų spaudinį ir pašalinti biudžeto deficitą, kol kreditai taps prasmingi. Mises priešina šią sėkmę priešiškam jos priėmimui to meto „sanavimo priešininkų“ tarpe ir baigia asmeniniu nekrologu apie Rosenberg kaip ekonominio atstatymo vadovą.
OriginalasVokiečių
1924
Ludwig Mises šioje 1924 metų paskaitoje nagrinėja klausimą, ar aukso valiutą kaip tarptautinės pinigų sistemos pagrindą reikia išlaikyti, ar pakeisti valstybės valdoma popierinių pinigų sistema. Po atsiskaitymo su pokario metų infliacijos ir defliacijos politika jis gina auksą kaip apsaugą nuo vyriausybės kišimosi į pinigų vertės formavimą. Branduolį sudaro indeksinės valiutos kritika: praktiniais ir principiniais kainų indekso skaičiavimo sunkumais (prekių parinkimas, svėrimas, vidurkio pasirinkimas) Mises parodo, kad joks indeksas negali vienareikšmiškai išmatuoti pinigų vertės. Jis polemizuoja su Keynes ir Irving Fisher reformų planais bei su aukso branduolio valiuta, kai atsarga laikoma aukso devizais, o ne efektyviu auksu. Jo išvada: aukso valiuta nėra ideali, tačiau esamomis sąlygomis ji yra geriausia įmanoma, nes alternatyva reiškia nuolatines suinteresuotųjų kovas dėl pinigų vertės.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises šiame nekrologe dešimtųjų mirties metinių proga pagerbia Eugen von Böhm-Bawerk kaip mokslininką, dėstytoją ir valstybės vyrą. Jis atseka jo mokslinį kelią: nuo ankstyvojo 1876 m. referato apie kapitalo palūkanas per 1880-ųjų parengiamuosius darbus iki 1889 m. „Positive Theorie des Kapitals“ („Pozityvioji kapitalo teorija“), pagrindinio palūkanų teorijos veikalo. Mises pabrėžia tarptautinį Böhm-Bawerk mokymo pripažinimą ir ilgai trukusį supratimo stygių Vokietijos reiche „austrų mokyklos“ atžvilgiu. Teksto proga yra Franz X. Weiß išleistas Böhm-Bawerk smulkiųjų raštų rinkinys (1924). Mises išsamiai cituoja vėlyvuosius Böhm pasisakymus apie pasyvų prekybos balansą ir viešųjų biudžetų taupumą, kuriuos jis skaito kaip įžvalgią Austrijos valstybės finansų diagnozę.
OriginalasVokiečių
Paskaita gina aukso valiutą nuo siūlymų pakeisti ją valstybės valdoma arba indeksiniais skaičiais paremta pinigų sistema. Mises laiko pokario metų infliacijos ir defliacijos politiką ir praktiškai, ir teoriškai paneigta bei mato lemiamą aukso pranašumą tame, kad jo vertės judėjimas lieka nepriklausomas nuo vyriausybės įsikišimų. Argumentacijos branduolį sudaro indeksinių skaičių sistemos kritika: prekių atranka ir svėrimas, vidurkio pasirinkimas bei nuolatinis vartojimo poslinkis padaro tikslų pinigų vertės matavimą neįmanomą. Toliau jis aptaria aukso šerdies valiutą su devizine danga bei Keynes ir Irving Fisher planus ir abu atmeta. Išvada: pasirinkti galima tik tarp aukso valiutos ir manipuliuojamos valiutos, ir auksas, nors ir nėra idealus, esamomis aplinkybėmis yra geriausias įmanomas sprendimas, kurio sugrąžinimas reikalauja tarptautinių susitarimų.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises recenzuoja šeštąjį Karl Helfferich standartinio veikalo „Das Geld“ leidimą (pirmąkart pasirodžiusio 1903 m.). Mises įvertina Helfferich kaip Ludwig Bamberger įpėdinį pinigų teorijoje ir valiutos politikoje, kuris vokiečių aukso valiutą gynė nuo bimetalistų ir infliacionistų. Lemiamą lūžį jis įžvelgia jau tarp pirmojo ir antrojo leidimo: Helfferich esą pakliuvo į Georg Friedrich Knapp valstybinės pinigų teorijos kerus ir, Mises požiūriu, nepriimtinu eklektizmu mėgino suderinti Bamberger ir Knapp. Antruoju trūkumu jis įvardija visišką užsienio ir vokiečių pinigų teorijos literatūros nepaisymą. Išliekančią knygos vertę Mises mato jos pinigų istorijos ir statistiniuose dėstymuose, tuo tarpu teoriniu požiūriu ji netenkina.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises recenzuoja Gustav Seibt progproginį raštą „Deutschlands kranke Wirtschaft und ihre Wiederherstellung" (Vokietijos sergantis ūkis ir jo atkūrimas, Bona, 1923), kurį Bonos statistikos profesorius pateikė 1922 m. gruodžio 1 d. Mises pripažįsta, kad raštas ryžtingai priešinasi paplitusioms to meto ekonominės politikos klaidingoms doktrinoms: Seibt remiasi pinigų teorijos svarstymais, išplėtoja kiekybinę pinigų teoriją ir atmeta valiutų kursų mokėjimų balanso teoriją, o tuo grįsdamas vyraujančių pažiūrų į išpardavimą, kapitalo proėdimą, gamybos nepakankamumą, nuomininkų apsaugą, mokesčių politiką ir reparacijas kritiką. Reformų programa pasiekia viršūnę reikalavimuose „sustabdyti banknotų spausdinimo presą" ir „grįžti prie laisvosios ūkininkystės". Mises konstatuoja, kad Seibt įspėjimas dėl Vokietijos pinigų sistemos žlugimo pasitvirtino, tačiau jo buvo paklausyta tiek pat menkai, kiek ir kitų įspėtojų, ir rekomenduoja raštą kaip aiškų, plačiajai auditorijai suprantamą įvadą į teorines Vokietijos ekonominės politikos problemas.
1925
Ludwig von Mises šiame 1929 m. tome surenka penkias studijas apie dabarties ekonominę politiką ir ekonominę ideologiją, papildytas straipsniu „Verstaatlichung des Kredits?“ („Kredito suvalstybinimas?“). Pagrindinė tezė: tarp tvarkos, grindžiamos atskirąja gamybos priemonių nuosavybe, ir tvarkos, grindžiamos bendrąja nuosavybe, nėra jokios ilgam atsilaikančios trečios formos. Intervencionizmas, kuris atskirąją nuosavybę valdžios kišimusi nori tik reguliuoti, o ne panaikinti, yra savaime prieštaringas: izoliuoti kišimaisi, tokie kaip kainų taksos ar minimalus darbo užmokestis, nepasiekia savo tikslo ir laipsniškai verčia valstybę pereiti prie visiško suvisuomeninimo. Mises argumentuoja politinės ekonomijos požiūriu ir kritiškai pasisako su katedros socializmu, istorine mokykla (Schmoller, Brentano, Herkner), su J. M. Clark bei su Sombart santykiu su marksizmu. Pridėtas straipsnis nagrinėja Deumer pasiūlymą dėl valstybinės kredito monopolijos ir jo biurokratines pasekmes.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises pateikia įžangos žodį Fritz Machlup monografijai apie aukso branduolio valiutą (gold exchange standard) ir kartu apibrėžia knygos dalyką. Jis atseka, kaip nuo 1871 iki 1873 m. vokiečių monetų reformos per 1890-ųjų Indijos valiutos reformą susiformavo aukso valiuta be faktinės aukso apyvartos, kurios minties ištakos glūdi 1816 m. Ricardo veikale. Mises aprašo šios sąrangos pranašumus (mažesnis aukso poreikis, palūkanas nešantys devizų rezervai) ir jos kritinį tašką: ne visos šalys gali savo rezervą vienu metu laikyti aukso devizais. Jis įterpia klausimą į pokario debatus, atsiriboja nuo Irving Fisher ir Keynes pasiūlymų bei įvertina Machlup dogmų istorijos ir sisteminį dėstymą drauge su pirmuoju Ricardo valiutos plano vertimu į vokiečių kalbą priede.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises šiame serijos „Der Volkswirt“ straipsnyje gina aukso valiutą nuo to meto pasiūlymų dėl valstybės valdomos pinigų santvarkos. Pagrindinis jo argumentas: aukso pranašumas glūdi ne tariamoje vertėje „savaime“, o tame, kad aukso kiekio didinimas ir mažinimas yra atimti iš politinių įtakų ir pavaldūs kalnakasybos pelningumo dėsniui. Prieš Keynes, Josiah Stamp ir Irving Fisher ginamus planus dėl indeksiniais skaičiais grįstos valiutos jis pateikia du prieštaravimus: perkamosios galios pokyčių neįmanoma vienareikšmiškai išmatuoti, o pinigų kiekio pokyčio poveikis kainoms nėra proporcingas ir nenuspėjamas. Su indeksu susieti pinigai pinigų vertės nustatymą paverstų politinių kovų objektu. Kainų kilimą per ankstesnius dešimtmečius Mises sieja ne tiek su aukso gavyba, kiek su sąmoningu nepadengtų fiduciarinių mainų ženklų gausinimu.
OriginalasVokiečių
Stenografinis užrašas surenka Ludwig von Mises diskusijos pasisakymus Socialinės politikos draugijos (Verein für Sozialpolitik) Štutgarto suvažiavime (1924) apie teorinę ir ekonominę techninę valiutos problemos pusę. Skeptiškai pažiūrai, esą teorija lieka be padarinių, Mises priešpriešina tai, kad būtent valstybinė pinigų teorija ir kiekybinės pinigų teorijos atmetimas įgalino karo ir pokario metų infliacinę politiką. Stabilizaciją jis interpretuoja kaip perėjimą prie aukso, atitinkamai dolerio branduolio valiutos, atmeta baimę dėl per paskolų antplūdžius importuotos infliacijos ir perspėja nepaversti efektyvaus banknotų išpirkimo bevertišku banko technikos triukais ar devizų potvarkiais. Doktrinų istorijos požiūriu jis konstatuoja, kad priešiškumas kiekybinei pinigų teorijai esąs ne vokiškos kilmės, o kartu su bankininkystės (Banking) teorija importuotas į Vokietiją. Replikose jis ginčijasi su Bortkiewicz, Spitzmüller ir Bernhard ir savo paties įtaką Austrijos valiutos politikai apibūdina kaip apsiribojusią literatūriniu darbu ir paskaitomis.
OriginalasVokiečių
Preistaxen
OriginalasVokiečių
1926
Interventionismus
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises aptaria daugiatomį rinkinį „Papers relating to Political Economy“, kuriame F. Y. Edgeworth pirmąsyk sutelkia per dešimtmečius išsibarsčiusias „Economic Journal“ paskelbtas studijas ir kritikas. Mises priskiria Edgeworth prie pirmaujančių amžių sandūros anglų politinės ekonomijos atstovų ir atpasakoja trijų tomų sandarą: vertė ir paskirstymas, monopolio bei pinigų teorija, tarptautinė prekyba, apmokestinimas, matematinė politinė ekonomija bei knygų recenzijos. Centre yra santūrus Edgeworth matematinio metodo vertinimas, kuriam Mises aiškiai pritaria ir pagrindžia dviem angliškomis originalo citatomis. Jis pažymi, kad nemaža dalis darbų pasirodžius teikė nauja, bet šiandien yra pasenę, ir vertina Edgeworth pirmiausia kaip kritišką protą, kuriam problemų aptikimas artimesnis nei jų sprendimas.
OriginalasVokiečių
Sozialliberalismus
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises pratarmė (Viena, 1926 m. sausio 5 d.) įvadina Siegfried Strakosch kritiką Austrijos socialdemokratijos naujajai agrarinei programai. Mises šią programą interpretuoja kaip mėginimą didelę žemės ir miškų ūkio dalį paversti nuostolingu, dotuojamu sektoriumi: stambiosios žemėvaldos ir miškų nusavinimą bei nacionalizavimą, nors federacijos įmonės, jo teigimu, ištisai dirba su deficitais. Jis argumentuoja, kad programa kaimo rinkėjams žada išlaidas iš viešųjų lėšų, neįvardydama jų finansavimo, ir siekia vien balsų. Strakosch, kurį Mises pristato kaip sėkmingą žemdirbį bei gamtos tyrinėtoją ir ekonomikos publicistą, programą nagrinėja po detalę. Mises tikisi, kad jo dalykiškas išdėstymas atvers skaitytojams akis dėl jos įgyvendinimo grėsmės.
1927
Ludwig von Mises 1926 m. gruodžio 17 d. paskaitos Austrijos pramonės pagrindinei sąjungai atpasakojimas. Mises teigia, kad Europa negali iš Jungtinių Valstijų tikėtis nei politinio, nei ekonominės politikos sprendimo savo pokario problemoms. Jis atseka JAV virsmą iš kapitalo importuotojos į didžiausią pasaulio kreditorę po pasaulinio karo ir tai pagrindžia 1925 bei 1926 metų Amerikos mokėjimų ir prekybos balanso skaičiais. Vidinį prieštaravimą jis įžvelgia aukšto protekcionizmo muite: kaip kreditorė šalis JAV savo skolininkų palūkanas galėtų susigrąžinti tik per prekių importą, tuo tarpu muitų politika būtent šį importą sulaiko. Mises daro išvadą, kad JAV gali tiekti kapitalą, bet ne politinius ir ideologinius atstatymo pagrindus, kurie turi kilti iš pačios Europos.
OriginalasVokiečių
Die Vereinigten Staaten von Europa
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises aptaria John Maynard Keynes 1926 metais kaip Berlyno paskaitą skaitytą raštą „Das Ende des Laissez-Faire“ (Laissez faire pabaiga). Keynes kritikuoja liberalizmą ir kapitalizmą, atmeta laisvą privačią gamybos priemonių nuosavybę, tačiau kartu atmeta ir socializmą bei rekomenduoja kaip vidurio kelią visuomenės kontrolės reguliuojamą privačią nuosavybę, vykdomą pusiau savarankiškų korporacijų valstybės rėmuose. Mises laiko šį pasiūlymą niekuo nauju, o seniai įprasta oficialiojo mokslo programa. Pagrindinis jo prieštaravimas nukreiptas prieš pavadinimą: Keynes kalba tik apie „laissez faire“, bet nutyli „laissez passer“, t. y. žmonių ir prekių laisvą judėjimą. Būtent todėl, kad pasaulis jau dešimtmečius nebevaldomas pagal šią maksimą, Mises mato karą, masinį skurdą ir diktatūrą kaip vyraujančio antiliberalizmo, o ne liberalizmo padarinius.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises aptaria Robert Michels ir Ernst Ackermann išleistus Carl Rodbertus-Jagetzow „Neue Briefe über Grundrente, Rentenprinzip und soziale Frage an Schumacher“ (Nauji laiškai Schumacher apie žemės rentą, rentos principą ir socialinį klausimą; Karlsruhe, 1926, leidykla G. Braun), pirmąjį „Bibliothek der Soziologie und Politik“ tomą. Theophil Kozak surinkti laiškai, pasak Mises, nagrinėja žemės ūkio kredito sistemą, rentos principą bei socialinį klausimą ir kitas politines bei nacionalinės ekonomijos temas; išlikę tik Rodbertus, o ne Schumacher laiškai. Mises iškelia maždaug 150 puslapių priedą su iš dalies nespausdintais dokumentais ir ypač Michels įvadą („Rodbertus und sein Kreis“), kuris nustelbia senesnį Dietzel veikalą apie Rodbertus. Jis vertina leidinį kaip įdomų įnašą tiek į Rodbertus mokymus, tiek į Vokietijos istoriją po imperijos įkūrimo.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises recenzuoja pirmąją, anglų–vokiečių, Hereward T. Price veikalo „Volkswirtschaftliches Wörterbuch“ (Ekonomikos žodynas; 1926) dalį. Jis sveikina sumanymą kaip atsaką į seniai jaučiamą poreikį, tačiau aštriai kritikuoja įgyvendinimą. Priekaištaujama tiek dėl spragų (pavyzdžiui, behaviorism, institutionalism, Birmingham Currency School), tiek dėl perteklinių kasdienių sąvokų ir ypač dėl netikslių ar klaidingų terminų paaiškinimų. Tokiais pavyzdžiais kaip hoard, acquisitive society, Banking Principle, residual claimant ir invisible imports Mises parodo, kaip įrašai turėjo būti tiksliau suformuluoti, ir nurodo atitinkamą literatūrą bei savo paties vertimą veikale „Die Gemeinwirtschaft“. Nepaisant prieštaravimų, jis laiko knygą jau dabartiniu pavidalu naudinga pagalbine priemone ir tikisi patobulinimų būsimose laidose.
OriginalasVokiečių
1928
Bemerkungen zum Grundproblem der subjektivistischen Wertlehre
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises šiame trumpame programiniame tekste pinigų teoriją įstato į teorinės nacionalinės ekonomikos raidą. Jos istoriją jis dalija į klasikinį, objektyvistinį laikotarpį (Hume, Smith, Ricardo, Malthus, Say) ir nuo maždaug 1870 m. veikiančią subjektyvistinę kryptį (Gossen, Menger, Walras, Jevons). Jo pagrindinė tezė: subjektyvistinė mokykla ilgai netaikė savo vertės teorijos pinigams, tačiau tai padarė per du dešimtmečius prieš rašant, kai, peržengdama vien kiekybinę teoriją, pirminės pinigų vertės susidarymą paaiškino ribinio naudingumo principu. Prie to jis prijungia bankų teoriją Wicksell tradicijoje ir ekonominio ciklo teoriją. Mises pabrėžia tęstinumą su klasikiniu mokymu, nurodo savo „Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel“ (Pinigų ir apyvartos priemonių teorija) bei suvokimo, kad ekonominis skaičiavimas įmanomas tik kaip piniginis skaičiavimas, reikšmę.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises aptaria Eduard Heimann raštą „Die sittliche Idee des Klassenkampfes und die Entartung des Kapitalismus“ (Klasių kovos dorovinė idėja ir kapitalizmo išsigimimas; leidykla J. H. W. Dietz Nachf., serija „Schriften zur Zeit“, 1926). Mises skiria dvi knygos dalis: pirmojoje Heimann iš marksistiškai ir religiškai nuspalvinto požiūrio grindžia klasių kovą kaip dorovinę vertybę, ką Mises kritikuoja kaip utilitaristinį ir su Evangelija sunkiai suderinamą įrodinėjimą. Antrąją dalį, kuri atmeta kapitalizmą dėl infliacijos, muitų ir kartelių, Mises priima rimtai kaip ekonomiškai reikšmingą. Jis prieštarauja Heimann kaltės priskyrimui verslininkams ir vietoj to aiškina apgailestaujamas negeroves kaip būtinas visų sluoksnių remiamos intervencionistinės politikos pasekmes. Recenzija tuo įvietina Heimann diagnozę į katedrų socializmo ir protekcionistinės tradicijos rėmus, kuriuos Mises atmeta.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises 1928 m. aprašo Austrijos Respublikos valiutos ir valstybės finansų būklę. Atspirties taškas yra 1922 m. kanclerio Seipel pradėta sanacija: banknotų spausdinimo presio atsisakymas, valstybės biudžeto subalansavimas ir kronos aukso vertės nustatymas, priešpriešinant juos pokario metų infliacinei politikai prie Renner. Mises aprašo pavykusią stabilizaciją, šilingo ir grašio įvedimą 1924 m. ir prie banko įstatymo pririštą Austrijos nacionalinio banko emisijos politiką. Remdamasis 1928 m. federaliniu biudžeto projektu, jis analizuoja mokestines pajamas, monopolius ir nuostolingas viešąsias įmones, pirmiausia federalinius geležinkelius, paštą ir miškus. Didžiausią reformų poreikį jis mato brangiose žemių ir savivaldybių administracijose bei Vienos komunalinio socializmo politikoje. Jo išvada: stabilizacija pavyko, būsimas uždavinys yra gamybos politikos, pirmiausia tiesioginių mokesčių mažinimo.
OriginalasVokiečių
1929
Ludwig Mises šiame 1929 m. laikraščio straipsnyje pateikia glaustą apžvalgą Carl Menger įkurtos Austrų ekonomikos mokyklos veikalo, parašytą Menger paminklo atidengimo Vienos universitete proga. Mises nubrėžia kelią nuo klasikų (Hume, Smith, Ricardo) per Methodenstreit prieš vokiečių istorinę mokyklą iki Menger vertės antinomijos sprendimo ribinio naudingumo mokymu. Jis paaiškina subjektyviąją vertės teoriją, aukštesniųjų gėrybių kainų priskyrimą vartotojų vertinimui ir nurodo bendražygius bei pasekėjus: Böhm-Bawerk, Wieser, Jevons, Walras, Gossen, Clark. Baigiamoji dalis karo ir pokario metų krizių bei infliacijos patirtis aiškina kaip patvirtinimą teorijos, kurią istorinė mokykla niekino, ir mato Menger veikalą tapusį moderniosios nacionalinės ekonomikos pamatu.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises aptaria pirmąjį tomą Ernst Grünfeld veikalo „Handbuch des Genossenschaftswesens“ (Kooperatyvininkystės žinynas; 1928), skirtą ekonominiams ir sociologiniams klausimams. Mises konstatuoja, kad kadaise aukštai iškelti ekonominės politikos lūkesčiai, jog vartotojų, gamintojų ir žemės ūkio kooperatyvai įveiks kapitalizmą, neišsipildė, tačiau kooperatyvui kaip įmonės formai pateko liekanti veiklos sritis. Jo aptarimo centre yra sociologinis skyrius (42–49 puslapiai): Mises priekaištauja, kad Grünfeld praleidžia kooperatyvų vaidmenį tarnaujant politinėms, religinėms, kultūrinėms ir nacionalinėms idėjoms, nors būtent ši ne ekonominė funkcija paverčia kooperatyvininkystę vientisu reiškiniu. Apskritai jis vertina veikalą kaip puikų pasiekimą.
OriginalasVokiečių
Soziologie und Geschichte
OriginalasVokiečių
Verstaatlichung des Kredits?
OriginalasVokiečių
1930 m.
1930
Begreifen und Verstehen
OriginalasVokiečių
Mises pristato intervencionizmą kaip trečiąją ūkio sistemą tarp kapitalizmo ir socializmo ir teigia, kad kaip savarankiška, ilgalaikė sistema ji negali gyvuoti. Jos priemonė yra pavienis valdžios įsikišimas, atskiras paliepimas, kuris priverstinai nukreipia gamybos priemonių naudojimą prieš rinkos padėtį, neorganizuodamas visos gamybos socialistiškai. Įstatymu nustatytos didžiausios kainos pavyzdžiu Mises parodo, kaip toks įsikišimas nepasiekia savo paties tikslo: žemesnė už rinkos kainą kaina priverčia prekę išnykti iš rinkos ir verčia valdžią imtis vis naujų įsikišimų, nuo prievolės parduoti per normavimą iki visų kainų ir atlyginimų nustatymo. Iš to jam išplaukia alternatyva: arba kapitalizmas, arba socializmas, vidurio kelio nesą. Pabaiga grindžia, kodėl liberalizmas atmeta įsikišimus ne iš priešiškumo valstybei, o suvokdamas jų prieštaravimą tikslui.
OriginalasVokiečių
The Suitability of Methods of Ascertaining Changes in Purchasing Power for the Guidance of International Currency and Banking Policy
OriginalasAnglų
1931
Das festangelegte Kapital
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises 1931 m. analizuoja to meto bankų krizės bankų politikos pamokas ir kaip pagrindinį silpnumą įvardija glaudų vokiečių ir Austrijos bankų susipynimą su pramone. Kitaip nei anglų ir amerikiečių bankai, kurie kaip grynieji bankininkai skolino svetimus pinigus, vokiečių bankai esą tapo pramonės koncernais, dėl ko atkrito kreditingumo kritinis tikrinimas kaip pinigų rinkos reguliatorius. Mises kaip neatidėliotiniausią reformą reikalauja banko ir koncerno ryšio nutraukimo, didesnės palūkanų normų diferenciacijos pagal terminą, ilgalaikio taupomųjų indėlių investavimo, kad sumažėtų masinio atsiėmimo pavojus, ir daugiau skaidrumo bankų ataskaitose. Bankų slaptumas pasirodė esąs ypač žalingas; viešoji kontrolė esą būtina įstaigos saugumui. Tekstas skaitomas kaip ekonominės politikos komentaras apie ūmią trijų Vienoje ir Berlyne žlugusių stambiųjų bankų krizę.
OriginalasVokiečių
Ludwig Mises šiame 1931 m. laikraščio straipsnyje gina aukso valiutą nuo jos priešininkų. Jo pagrindinė tezė: aukso valiuta išima pinigų vieneto perkamąją galią iš kintančių pinigų politikos pažiūrų įtakos ir užtikrina stabilius valiutos ir devizų kursus. Mises paeiliui nagrinėja aukso valiutos priešininkų prieštaravimus: priekaištą dėl per didelio kainų kilimo (Irving Fisher), infliacijos troškimą, tariamą palūkanų normos pabranginimą ir nepalankaus mokėjimų balanso argumentą. Kiekvieną prieštaravimą jis kildina iš mėginimo dirbtinai sumažinti palūkanų normą kredito plėtra, kuri per tariamą pakilimą neišvengiamai baigiasi krize ir valiutos žlugimu. Aukso susitelkimą JAV ir Prancūzijoje jis aiškina kaip tokios kitų šalių politikos padarinį. Jo išvada: politika gali rinktis tik tarp aukso valiutos ir infliacijos; net ir skurdžiausia šalis gali ir privalo laikytis aukso, nes tik jis leidžia pritraukti užsienio kapitalą.
OriginalasVokiečių
Mises argumentuoja prieš aiškinimą, esą sunki ekonomikos krizė įrodo kapitalizmo žlugimą. Žlugo ne kapitalistinė sistema, o antikapitalistinė politika, susidedanti iš intervencionizmo, etatizmo ir socializmo. Rinką jis supranta kaip gamybos reguliatorių: per prekių, atlyginimų ir palūkanų kainas ji suveda pasiūlą ir paklausą. Valstybės įsikišimai, kaip muitai, karteliai, profesinių sąjungų pernelyg išpūsti atlyginimai ir bedarbio pašalpa, šią funkciją užgniaužia ir sukuria nuolatinį nedarbą, neparduodamumą ir kapitalo prarijimą. Tekstas sąvokas, kaip neparduodamumas ir nedarbas, perinterpretuoja į kainų reiškinius. Kaip šios politikos žygiavimo įrodymą Mises nurodo Sidney Webb ir katedrų socialistus. Jo išvada: tik daugiau darbo ir naujas kapitalo kaupimas, taigi nusigręžimas nuo dešimtmečius viešpataujančios antikapitalistinės politikos, išveda iš krizės.
OriginalasVokiečių
Die psychologischen Wurzeln des Widerstandes gegen die nationalökonomische Theorie
OriginalasVokiečių
Die Ursachen der Wirtschaftskrise
OriginalasVokiečių
Vom Weg der subjektivistischen Wertlehre
OriginalasVokiečių
1932
Ludwig Mises šiame trumpame tekste recenzuoja 1931/32 m. Sir William Beveridge vadovaujamą London School of Economics parengtą poleminį raštą prieš britų apsauginius muitus, kuris vokišku leidimu pasirodė pavadinimu „Zölle, Lehrbuch des internationalen Handels“. Pretekstas yra Didžiosios Britanijos nusigręžimas nuo liberaliosios ekonomikos politikos ir perėjimas prie protekcionizmo. Mises referuoja, kaip autoriai patikrina ir paneigia visus apsauginių muitų šalininkų argumentus ir prieina iki pat pasaulinės ekonomikos krizės priežasčių. Centre yra tezė, kad bet koks įsikišimas į rinkos ir kainų mechanizmą trikdo ekonomikos santvarką, paremtą privačia nuosavybe į gamybos priemones, nes tik kainų pokyčiai derina pasiūlą ir paklausą. Piniginių atlyginimų ir palūkanų normų sustabarėjimas, anot Mises, sutrukdė prisitaikymą ir per protekcionizmą bei infliaciją galiausiai veda į šauksmą planinio ūkio.
OriginalasVokiečių
Der Streit um die Wertlehre
OriginalasVokiečių
Straipsnis priešinasi po pasaulinės ekonomikos krizės paplitusiai tezei, esą kapitalizmas žlugo ir perėjimas prie socializmo yra neišvengiamas. Mises tam atkerta, kad žlugo ne kapitalizmas, o intervencionizmas bei valstybinis ir savivaldybinis socializmas: krizė esanti numatomas dešimtmečiais trukusios antikapitalistinės ir antiliberalios politikos padarinys. Argumentuojama trimis skyriais, einant nuo rinkos dėsnių atradimo visuomenės moksle (Hume, Adam Smith) per valstybės įsikišimų poveikį iki verslininko padėties intervencionistinėje valstybėje, kurioje „ryšiai“ su politika tampa svarbesni už palankią gamybą. Mises atriboja liberaliąją doktriną nuo marksizmo ir intervencionizmo bei daro išvadą, kad rinkos funkcijų sutrikimas dėl kainų, atlyginimų ir palūkanų įsikišimų neišvengiamai veda į krizę.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises argumentuoja, kad pinigai nėra ypatingas atvejis, esantis už bendros vertės ir kainos teorijos ribų, o visiškai į ją įsirikiuoja. Atspirties taškas yra Knies pasiūlytas ekonominių gėrybių skirstymas į tris grupes: gamybos priemones, vartojimo gėrybes ir mainų priemones. Tekstas priešinasi pažiūrai, esą pinigų vertė yra „įsivaizduojama" ar tik konvencinė, ir subjektyvistinę vertės teoriją kildina dar iš John Law. Penkiuose skyriuose Mises nagrinėja vertę kuriantį pinigų patarnavimą, pinigų atsargos ir pinigų poreikio santykį kartu su apyvartumo greičio sąvokos kritika, pinigų vertės pokyčius ir kiekybinę pinigų teoriją, pinigų surogatą (pinigų sertifikatas prieš cirkuliacijos priemones) bei pinigų apskaičiavimą ir tariamą „vertės stabilumo" problemą. Visame veikale jis individualistinį rinkos vertinimą priešina jo kritikuojamai bendraūkinei mainų lygčiai.
OriginalasVokiečių
Rezension: Die Letzten Jahrzehnte einer Grossmacht: Menschen, Völker und Probleme des Habsburger-Reichs von Rudolf Sieghart
OriginalasVokiečių
The Great German Inflation
OriginalasAnglų
1933
Ludwig von Mises tiria, ar teorinis ekonominio ciklo kaitos priežasčių pažinimas ateityje lems mažesnius svyravimus, ir tai neigia remdamasis ekonominės politikos, o ne teoriniu argumentu. Atspirties tašku jis ima savo paties vyraujančia įvardytą cirkuliacinio kredito teoriją, pagal kurią pakilimą sukelianti kredito ekspansija visada yra grindžiama pigaus pinigo troškimu. Mises argumentuoja, kad vien paskelbtas terminuotas kredito plėtimas privalo likti be padarinių, nes verslininkai į naujus sandorius leidžiasi tik tikėdamiesi ilgalaikių žemų palūkanų. Dabartinės krizės trukmę jis kildina iš sustingusių atlyginimų ir kainų rėmimo bei perspėja nenuvertinti senesnės valiutos (Currency) mokyklos pamokų. Kaip neišspręstą problemą jis įvardija krintančių kainų poveikį ir klausimą, ar pažanga bei kapitalo formavimasis įmanomi tik infliaciniu keliu.
OriginalasVokiečių
Planwirtschaft und Sozialismus
OriginalasVokiečių
Senior’s Lectures on Monetary Problems
OriginalasAnglų
1934
Veikalas yra Ludwig von Mises parašyta pratarmė angliškajam jo „Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel" leidimui. Mises XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios valiutos ir bankininkystės politiką interpretuoja kaip tų pačių pamatinių problemų tęsinį, kurios jau lėmė Didžiosios Britanijos grįžimą prie senojo svaro aukso pariteto ir amerikietišką 1926–1929 m. prosperity. Jis argumentuoja, kad ekonominė krizė priskirtina ne aukso valiutai, o pirma jos buvusiai kredito ekspansijai bei politiniam mėginimui stabilizuoti atlyginimus ir kainas mažinant valiutos vieneto aukso turinį. Idėjai indeksu grįsti perkamosios galios manipuliavimą jis priešina tai, kad kiekvienas skaičiavimo metodas palankus tam tikriems interesams, todėl pinigų vertės formavimas tampa politikos žaislu. Devizų administravimas ir vienašališkai paskelbti mokėjimų draudimai esą tarptautinį kredito judėjimą beveik visiškai sustabdę.
OriginalasVokiečių
Mises apžvelgia Austrų nacionalinės ekonomijos mokyklos atsiradimą ir aprėptį bei pateikia ją ekonominės politikos santykių tarp Austrijos ir Vengrijos kontekste. Atspirties taškas yra Hume, Smith ir Ricardo klasikinė nacionalinė ekonomija, kuri negalėjo išspręsti kainodaros problemos, nes jai kliuvo vertės paradoksas tarp naudingų ir brangių prekių. Carl Menger šią antinomiją įveikė ribiniu naudingumu: vertinama ne prekių rūšis, o konkretus dalinis kiekis pagal paskiausiai patenkintą poreikio paskatą. Iš subjektyvių vartotojų vertinimų priskyrimo teorija išveda gamybos priemonių kainas, darbo užmokestį, palūkanas ir verslininko pelną. Mises nupasakoja mokymo poveikį per Böhm-Bawerk, Wieser bei per Jevons, Walras ir Clark. Jo paskata yra praktinė: vyrai, kurie vedė Austrijos ir Vengrijos ekonominės politikos derybas, esą išėję iš Mengerio mokyklos, todėl abi šalys remiasi tais pačiais teoriniais pagrindais.
OriginalasVokiečių
1935
Der Kultus des lrrationalen [veröffentlicht in ungarischer Übersetzung: Ami értelemmel fel nem fogható]
Der Weg der österreichischen Finanzpolitik
OriginalasVokiečių
Economic Calculation in the Socialist Commonwealth
OriginalasAnglų
Freizügigkeit als internationales Problem
OriginalasVokiečių
Neue Ausgabe der Werke Carl Mengers
OriginalasVokiečių
Review: The Gold Standard and its Future (3rd ed., 1934) von T.E. Gregory
OriginalasAnglų
1936
Ein neuer Band der Gesammelten Werke Carl Mengers
OriginalasVokiečių
La Theorie dite Autrichienne du Cycle Economique
OriginalasPrancūzų
Ludwig von Mises recenzuoja baigiamąjį ketvirtąjį Carl Menger raštų visumos tomą, kurį surengė London School of Economics ir kurį redagavo F. A. von Hayek; jame sujungti Menger darbai apie pinigų teoriją ir valiutos politiką. Minimi Menger 1909 m. apibendrinanti pinigų teorija, parašyta valstybės mokslų žodynui „Handwörterbuch der Staatswissenschaften“, jo straipsniai apie austrų valiutos reguliavimą ir jo pasisakymai 1892 m. valiutos apklausoje, papildyti Menger raštų sąrašu. Mises pabrėžia, kad niekas daugiau nei 300 puslapių tome dalykiškai nepasenę, ir kaip aktualų pavyzdį nurodo 1892 m. ginčą dėl valiutos reguliavimo, kuriame Menger priklausė tuometinės guldeno vertės stabilizavimo šalininkų grupei. Pabaigą sudaro ilgesnė citata iš Menger argumentų prieš devalvaciją, kurioje jis „mažąjį guldeną“ atmeta kaip mažo žmogaus išnaudojimą ir reikalauja teisingo, nei kreditorių, nei skolininkų neprotežuojančio guldeno.
OriginalasVokiečių
Memorandum on Exchange Stabilization and the Problem of Internal Planning
OriginalasAnglų
Memorandum on New Technical Arguments for Postponing Stabilization
OriginalasAnglų
Ludwig von Mises šiame esė teigia, kad ekonominis ir politinis liberalizmas kyla iš vieno šaknų ir gali gyvuoti tik kartu. Privačia nuosavybe paremtą rinkos ūkį jis aiškina kaip demokratinę tvarką: nuosavybė esą kasdien iš naujo atnaujinamo vartotojų plebiscito rezultatas, kuriame kiekvienas skatikas yra balsavimo lapelis. Tai valstybės sąrangoje atitinka politinė demokratija. Dabarties paradoksas slypi tame, kad liberalizmo sukurta demokratija pasirinko prieš ūkinę laisvę ir intervencionizmu, etatizmu bei socializmu kartu griauna ir politinę demokratiją, ir pilietines laisvės teises, krypdama į diktatūrą. Antroje dalyje Mises aptaria Williamo E. Rappardo knygą L'individu et l'état dans l'évolution constitutionnelle de la Suisse, kuri šią raidą atseka Šveicarijos pavyzdžiu nuo 1848 ir 1874 m. iki dabartinės etatizmo krizės.
OriginalasVokiečių
1937
Autarkie – der Weg ins Elend: Internationale Arbeitsteilung ist Grundlage der europäischen Kultur
OriginalasVokiečių
Der Völkerbund und das Rohstoffproblem
OriginalasVokiečių
Introduction: The Twilight of American Capitalism: An Economic Interpretation of the New Deal, A. S. J. Baster
OriginalasAnglų
The Logical Character of the Science of Human Conduct
OriginalasAnglų
1938
Économie Dirigée et Démocratie
OriginalasPrancūzų
Les Équations de l’économie mathématique et le problème du calcul économique en régime socialiste
OriginalasPrancūzų
Or et Inflation
OriginalasPrancūzų
Remarks at Le Colloque [Conference] Walter Lippmann
OriginalasPrancūzų
Rezension: Die Wehrwirtschaft des totalen Krieges, Stefan Th. Possony. Paneuropa: R.N. Coudenhove-Kalergi. 14:3
OriginalasVokiečių
The Disintegration of the International Division of Labour
OriginalasAnglų
The Non-Neutrality of Money
OriginalasAnglų
1939
Les Hypothèses de travail dans la science économique
OriginalasPrancūzų
1940 m.
1940
L’Autarcie et la guerre
OriginalasPrancūzų
My Contributions to Economic Theory
OriginalasAnglų
1941
American Credits for Europe?
OriginalasAnglų
Grandfather Willeke [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Productive Capitalism vs. Distributive Socialism: America’s Advantages in Postwar Reconstruction
OriginalasAnglų
Review: The Structure of the Nazi Economy, Maxine Y. Sweezy
OriginalasAnglų
1942
Comenius [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Economic Nationalism and Peaceful Economic Cooperation
OriginalasAnglų
Germany’s Transport Problem [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Hitler’s Achilles Heel [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Hitler’s Counterfeit Reich: Behind the Scenes of Nazi Economy
OriginalasAnglų
Ideas sobre la Política Económica de la Postguerra
OriginalasIspanų
Inflation and You
OriginalasAnglų
Reich Gets Big Shock: New Securities Ordinance Viewed as Blow at System
OriginalasAnglų
Social Science and Natural Science
OriginalasAnglų
The Nazis Under Blockade [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
1943
A New World Currency? [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Another Risorgimento! [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Autarky and Its Consequences
OriginalasAnglų
British Post-War Problems [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Elastic Expectations and the Austrian Theory of the Trade Cycle
OriginalasAnglų
Industrial Empires [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Inflation and Money Supply [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
Review: The Tragedy of European Labor, Adolf Sturmthal
OriginalasAnglų
Review: Victory Is Not Enough! The Strategy for a Lasting Peace, Egon Ranshofen-Wertheimer
OriginalasAnglų
Socialism versus European Democracy
OriginalasAnglų
Super-National Organization Held No Way to Peace: Radical Change in Political Mentalities and Social and Economic Ideologies Viewed as Necessary in Order to Eradicate Economic Nationalism
OriginalasAnglų
The German Supply Problem [unsigned editorial]
OriginalasAnglų
1944
Big Business and the Common Man: High Living Standards in U.S. Came from Big Mass Production Enterprise
OriginalasAnglų
Review: Nassau W. Senior: The Prophet of Modern Capitalism, S. Leon Levy
OriginalasAnglų
The Economic Causes of War
OriginalasAnglų
The Treatment of ‚Irrationality‘ in the Social Sciences
OriginalasAnglų
1945
European Experiences with Price Control
OriginalasAnglų
Planning for Freedom
OriginalasAnglų
Review: A Challenge to Peacemakers: Conflicting National Aspirations in Central and Eastern Europe, Joseph S. Roucek, editor
OriginalasAnglų
The Clash of Group Interests
OriginalasAnglų
1946
Business Under German Inflation
OriginalasAnglų
The Trade Cycle and Credit Expansion
OriginalasAnglų
1947
Economics as a Bridge for Interhuman Understanding
OriginalasAnglų
Le Capitalisme a-t-il fait faillite?
OriginalasPrancūzų
We Must Control Credit
OriginalasAnglų
1948
Should We Return to a Gold Standard
OriginalasAnglų
Stones into Bread, the Keynesian Miracle
OriginalasAnglų
The Objectives of Economic Education
OriginalasAnglų
1949
Laissez Faire or Dictatorship
OriginalasAnglų
The Why of Human Action
OriginalasAnglų
1950 m.
1950
A Reading List for the Alert Citizen
OriginalasAnglų
Benjamin M. Anderson Challenges the Philosophy of the Pseudo-Progressives
OriginalasAnglų
Economic Aspects of the Pension Problem
OriginalasAnglų
Lord Keynes and Say’s Law
OriginalasAnglų
Middle-of-the-Road Policy Leads to Socialism
OriginalasAnglų
The Alleged Injustice of Capitalism
OriginalasAnglų
The Economics of War
OriginalasAnglų
The Idea of Liberty is Western
OriginalasAnglų
1951
Inflation [misprinted Injection in some editions] Must End in a Slump
OriginalasAnglų
Inflation: An Unworkable Fiscal Policy!
OriginalasAnglų
Inflation: How Government Generates It and Then Endeavors to Shift Responsibility
OriginalasAnglų
The Political Chances of Genuine Liberalism
OriginalasAnglų
The Symptomatic Keynes
OriginalasAnglų
The Trade Cycle
OriginalasAnglų
Trends Can Change
OriginalasAnglų
True German History. Review: Bismarck and the German Empire, Erich Eyck
OriginalasAnglų
1952
Capital Supply and American Prosperity
OriginalasAnglų
India’s Economic Problem
OriginalasAnglų
On the Confiscation of Rent and Man’s Power to Reason
OriginalasAnglų
Our Leftist Economic Teaching
OriginalasAnglų
The Individual in Society
OriginalasAnglų
1953
Agony of the Welfare State
OriginalasAnglų
Bemerkungen über die mathematische Behandlung nationalökonomischer Probleme
OriginalasVokiečių
Economics Too Exciting
OriginalasAnglų
Free Port of the World
OriginalasAnglų
Freedom is Slavery
OriginalasAnglų
Gold versus Paper
OriginalasAnglų
Why Read Adam Smith Today?
OriginalasAnglų
1954
Letter to Mr. Rene A. Wormser, General Counsel for the Special Committee to Investigate Tax-Exempt Foundations
OriginalasAnglų
Myrdal’s Economics
OriginalasAnglų
Preface to The Theory of Collective Bargaining, W. H. Hutt
OriginalasAnglų
1955
Tekstas yra 1955 m. Ludwig von Mises laiškas kartelių ir monopolio problemai. Mises pritaria savo svarstymų iš 1927 m. liberalizmo knygos perspaudui, tačiau dėl išsamaus nagrinėjimo nurodo savo veikalą „Human Action“ („Žmogaus veiksmas“). Pagrindinė jo tezė: be valstybės kišimosi nebūtų jokios reikšmingos monopolio problemos, nes politika retoriškai kovoja su karteliais, bet kartu protekciniais muitais, valiutos apribojimais ir tarptautiniais susitarimais pati sukuria jų prielaidas. Kaip įrodymą jis pateikia amerikiečių antimonopolinę praktiką prieš big business ir tyrimą prieš maisto prekių tinklą. Jis reikalauja, kad nuoširdūs monopolio priešininkai pirmiausia pašalintų visas prievartinio ūkio priemones.
Explodes Unification Fallacy (Review: How Can Europe Survive?, Hans F. Sennholz)
OriginalasAnglų
Government vs. Liberty (Review: The Economic Munich, Philip Cortney)
OriginalasAnglų
Inequality of Wealth and Incomes
OriginalasAnglų
The Green-Eyed Monster (Review: The Secret of American Prosperity, William E. Rappard)
OriginalasAnglų
1956
Facts about the Industrial Revolution
OriginalasAnglų
Falsche Propheten
OriginalasAnglų
Freedom and Govemment
OriginalasAnglų
Luxuries into Necessities
OriginalasAnglų
The Plight of Business Forecasting
OriginalasAnglų
1957
Der Sparer als Wähler
OriginalasAnglų
Die Rolle der Vorstellung vom Volkseinkommen in der Weltpolitik
OriginalasVokiečių
Programinis Ludwig von Mises esė apie intervencionizmą kaip ekonominės politikos programą tarp kapitalizmo ir socializmo. Mises ginčija, kad intervencionizmas yra ilgalaikis trečiasis sprendimas: valstybės kišimasis į kainas, atlyginimus, palūkanas ir kreditą sukeliąs tolesnių problemų, kurios verčiančios imtis naujų kišimųsi, kol galiausiai įsigalįs visiškas socializmas. Argumentuojama remiantis rinkos ūkiu kaip vartotojo suverenitetu, monetarine ekonominio ciklo teorija (kredito ekspansija neišvengiamai veda į krizę) ir privačios nuosavybės vaidmeniu Vakarų ekonominei ir kultūrinei klestėjimo gerovei. Mises remiasi Engels priedu prie Komunistų manifesto, pagal kurį intervencinės priemonės reikalauja tolesnio kišimosi į senąją visuomenės santvarką, ir atriboja klasikinį liberalizmą nuo amerikietiškosios žodžio vartosenos. Pabaigą sudaro eilė moto citatų apie valstybę ir teisę.
OriginalasVokiečių
Full Employment and Monetary Policy
OriginalasAnglų
Het Staatsingrijpen Interventionisme en zijn Gevolgen
The Saver as a Voter
OriginalasAnglų
Vollbeschäftigung und Währungspolitik
OriginalasVokiečių
1958
Economic Freedom in the Present Day World
OriginalasAnglų
Liberty and Property
OriginalasAnglų
Prólogo. Libertad y Abundancia, Gustavo R. Velasco
OriginalasIspanų
Wages, Unemployment and Inflation
OriginalasAnglų
1959
Mises rekonstruoja dvasinės istorijos priežastis, lėmusias 1923 m. vokiečių hiperinfliaciją. Jo tezė: katastrofa buvo ne nelaimingų aplinkybių padarinys, o praktinis valiutos politikos mokymų, kuriuos Lexis, Knapp ir Bendixen suformulavo kaizerinėje imperijoje, pritaikymas. Branduolį sudaro autobiografinis žvilgsnis atgal į jo polemikas su Istorinės mokyklos ir Socialinės politikos draugijos atstovais prieškario metais. Mises atpasakoja jų prieštaravimus Böhm-Bawerk palūkanų teorijai ir savo paties pinigų mokymui: kiekybinės teorijos atmetimą, nepasitikėjimą aukso valiuta, finansinio pasirengimo karui idealą. Jis vaizduoja, kaip šios pozicijos bet kokį monetarinį markės nuvertėjimo aiškinimą nurašydavo kaip juokingą. Atskaitos rėmą teikia tekste minimi priešininkai Schmoller, Wagner ir Brentano bei Max Weber kova už nacionalinės ekonomikos atribojimą nuo vertinimų.
OriginalasVokiečių
Capital and Interest: Eugen von Böhm-Bawerk and the Discriminating Reader
OriginalasAnglų
Ludwig von Mises ekonominį liberalizmą apibrėžia kaip rinkos ūkį, paremtą privačia nuosavybe į gamybos priemones, kuriame perkantys vartotojai sprendžia dėl gėrybių kiekio ir savybių. Tekstas grindžia liberalizmą politine ekonomija: darbo pasidalijimas paverčia biologinę visų kovą su visais visuomeniniu konkuravimu ir sukuria teisingai suprastų interesų darną. Šešiuose skyriuose Mises aptaria liberalizmo ir mokslo santykį, liberaliojo sąjūdžio iškilimą ir nuosmukį nuo Anglijos ir Škotijos, atskirų interesų klausimą, vartojimo pirmenybę kartu su administracinio kainų nustatymo kritika, laisvąją prekybą ir žlugusius atsinaujinimo bandymus. Prieš socializmą ir intervencionizmą jis argumentuoja, kad jų įsikišimai prieštarauja savo tikslui ir laipsniškai veda į visišką planinį ūkį. Tikrąjį neoliberalizmą jis sieja su tokiais politinės ekonomijos atstovais kaip Cannan, Einaudi, Hayek ir Röpke.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises enciklopedijos straipsnis „Markt“ (Rinka) apibrėžia rinką kaip procesą, per kurį darbo pasidalijimo ūkyje gamyba pakreipiama pagal neatidėliotiniausius vartotojų poreikius. Vedamoji tezė yra vartotojų suverenumas: pelnas ir nuostolis nukreipia disponavimą gamybos priemonėmis į rankas tų, kurie jas tikslingiausiai panaudoja vartotojų tarnybai. Šešiuose skyriuose Mises nagrinėja rinkos procesą, monopolį ir konkurenciją, spekuliaciją kaip pamatinį viso ūkininkavimo bruožą, visų dalinių rinkų vienovę (vertybinių popierių birža, darbo rinka), pelną ir nuostolį kaip prisitaikymo reiškinį stacionariosios pusiausvyros atžvilgiu bei pajamų ir turto nelygybę kaip vartotojų elgsenos rezultatą. Jis atsiriboja nuo intervencionistinių ir socialistinių pozicijų bei polemizuoja su Keynes visiško užimtumo politika ir su „Komunistų manifesto“ reikalavimais. Pabaigą sudaro literatūros sąrašas.
Six lectures presented in Argentina [Economic Policy: Thoughts for Today and Tomorrow]
OriginalasAnglų
The Plight of the Underdeveloped Nations
OriginalasAnglų
The Soviet System’s Economic Failure
OriginalasAnglų
Undeveloped Countries
OriginalasAnglų
1960 m.
1960
Foreword. The Economic Point of View, Israel Kirzner
OriginalasAnglų
Liberty and Its Antithesis
OriginalasAnglų
Socialism, Inflation and the Thrifty Householder
OriginalasAnglų
The Economic Foundations of Freedom
OriginalasAnglų
1961
Epistemological Relativism in the Sciences of Human Action
OriginalasAnglų
Foreign Spokesmen for Freedom
OriginalasAnglų
Foreword. A Socialist Empire: The Incas of Peru, Louis Baudin
OriginalasAnglų
Ludwig von Mises šiame esė argumentuoja prieš mokymą apie įgimtą visų žmonių lygybę ir griežtai atskiria jį nuo prigimtinės teisės principo apie lygybę prieš įstatymą. Žmonės nuo gimimo esą skirtingai gabūs; lemiama, kaip visuomenė elgiasi su šia nelygybe. Rinkos ūkyje, tokia yra pagrindinė tezė, gabesnieji savo pranašumą gali panaudoti tik tarnaudami vartotojams, o ikikapitalistinės ir socialistinės santvarkos pajungia mases nedaugeliui. Mises priešinasi paprasto žmogaus niekinimui reklamos ir vartojimo kritikoje, švietimo sistemos nuvienodinimui ir daugumos valdžios misticizmui. Remdamasis Marx, Trockij ir David Hume, jis gina atstovaujamąją valdžią ne kaip prigimtinės lygybės išraišką, o kaip taikią valdžios kaitos priemonę. Posūkį nuo socializmo jis įvardija kaip augančios kartos užduotį.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises argumentuoja, kad ekonominė pažanga kyla vien iš gausesnės kapitalo aprūpos vienam gyventojui, ir kritikuoja naujesnį „augimo mokymą“. Šis esą pasiskolina iš biologijos augimo sąvoką ir vaizduoja ekonominį pagerėjimą kaip paslaptingą, žmogaus poveikiui nepasiekiamą vyksmą. Mises augimo mokymą skaito kaip naują kovos prieš taupymą ir kapitalo kaupimą fazę, einančią Tugan-Baranovsky, Lederer, Foster ir Catchings bei Keynes tradicija, ir kaip priemonę sovietų ekonomikos politikos nesėkmę užmaskuoti abejotinomis augimo normomis. Jis nurodo į gyventojų gausėjimą, pinigais išmatuotus nacionalinius produktus ir užsienio kapitalo investicijų vaidmenį skleidžiant Vakarų civilizaciją. Esė baigiasi teze, kad tik nepaliaujamas turimų kapitalinių gėrybių gausinimas leidžia pasiekti ekonomikos politikos tikslus.
OriginalasVokiečių
Niet hinken op twee gedachten
On Equality and Inequality: The Low Estate of the Common Man in the Philosophy of the Left
OriginalasAnglų
Small and Big Business
OriginalasAnglų
The Elite Under Capitalism
OriginalasAnglų
The Marxian Class Conflict Doctrine
OriginalasAnglų
The Marxian Theory of Wage Rates
OriginalasAnglų
Unemployment and the Height of Wage Rates
OriginalasAnglų
1962
A Dangerous Recommendation for High School Economics
OriginalasAnglų
A New Treatise on Economics (Review: Man, Economy and State, Murray N. Rothbard)
OriginalasAnglų
Freedom Has Made a Comeback: Breaking the Spell of Conformity
OriginalasAnglų
Tribute to F.A. von Hayek
OriginalasAnglų
Un episodio significativo
OriginalasItalų
Wage Earners and Employers
OriginalasAnglų
1963
Ludwig von Mises portretuoja austrų pramonininką, žemdirbį ir agrarinės politikos veikėją Siegfried von Strakosch (1867–1933), Hohenau cukraus fabriko bendrasavininkį. Biografinis esė susieja Strakosch gyvenimo kelią, nuo įsidarbinimo audinių pramonėje per gamtos mokslų studijas Vienoje iki įtakos ekonominei politikai, su jo agrarinės minties išdėstymu. Dėmesio centre yra Strakosch pozicija dėl žemės ūkio apsauginio muito: jis traktavo jį ne kaip nuolatinę instituciją, o kaip pereinamąjį ir auklėjamąjį muitą, ir kiekvienoje tolesnėje žemės ūkio naudai skirtoje apsaugos priemonėje matė žingsnį socializmo link. Mises referuoja Strakosch knygas, tarp jų „Amerikanische Landwirtschaft" (Amerikos žemės ūkis), „Das Agrarproblem im Neuen Europa" (Agrarinė problema naujojoje Europoje) ir „Der Selbstmord eines Volkes" (Tautos savižudybė, 1922), ir pristato jį kaip Franz Joseph laikų Vienos stambiosios buržuazijos atstovą. Baigiamoji literatūros pastaba nurodo našlės Wally von Strakosch privatų leidinį.
OriginalasVokiečių
The Economic Role of Saving and Capital Goods
OriginalasAnglų
1964
A National Policy for Peace
OriginalasAnglų
A New Primer on Economics [Review of Essentials of Economics: A Brief Survey of Principles and Policies, Faustino Ballvé]
OriginalasAnglų
Ludwig von Mises teigia, kad atskiroji gamybos priemonių nuosavybė rinkos ūkyje kyla ne iš prievartos ir užvaldymo, o iš tarnavimo vartotojui. Jis supriešina viešpatišką ūkinę santvarką, kurioje dvarininkai nepriklausė nuo jokios rinkos, su rinkos ūkiu, kuriame vartotojai nuolatiniame plebiscite sprendžia, kas disponuoja gamybos priemonėmis. Taip nuosavybė pasirodo kaip visuomeninė funkcija, kurią būtina kasdien iš naujo įgyti. Iš to Mises kildina modernių laisvių ir pilietinių teisių ištakas: be rinkos ūkio teisinės spaudos ar susirinkimų laisvės garantijos esą bevertės. Paskutiniame skirsnyje jis pasisako prieš tezę, esą reklama padaro vartotoją beginklį, ir remiasi Vance Packard knyga „The Hidden Persuaders“ („Paslėptieji įtikinėtojai“). Tekstas skelbia tęstinį straipsnį apie monopolius.
OriginalasVokiečių
Deception of Government Intervention
OriginalasAnglų
Professor Hutt on Keynesianism
OriginalasAnglų
Wage Interference by Government
OriginalasAnglų
Ludwig von Mises teigia, kad dolerio ateitis neatsiejamai susijusi su demokratinės-respublikoniškos valstybės santvarkos ateitimi. Jo tezė: gerovės valstybės neįmanoma finansuoti vien iš mokesčių, todėl ji priklausoma nuo nuolatinės infliacijos. Mises Amerikos rinkimų sistemos pavyzdžiu parodo, kaip kandidatai žada rinkėjams gėrybių be matomų išlaidų (something for nothing) ir kaip biudžeto deficitas tampa nuolatine būsena. Pinigų politiką jis pagrindžia Keyneso, Beardsley Ruml ir A. B. Lerner citatomis ir infliaciją aiškina kaip sąmoningą apgaulę, kurią tik apyvartoje esanti aukso monetų valiuta (Bamberger tipo aukso valiuta) per Greshamo dėsnį greitai atskleistų. Tekstas aiškiai pasisako prieš deficitinį finansavimą ir prieš kaip liberalią bei pažangią save pateikiančią prievartinio ūkio politiką ir baigia, kad demokratija ir parlamentarizmas ilgainiui be aukso valiutos negali gyvuoti.
OriginalasVokiečių
1965
Ludwig von Mises teigia, kad laisvojoje rinkos ekonomikoje vartotojas yra suverenus: konkurencija priverčia kiekvieną gamybą stoti į tą vietą, kur ji patenkina neatidėliotiniausius vartotojų norus. Monopolinė kaina yra vienintelė šios taisyklės išimtis, tačiau pasitaiko tik esant tam tikrai paklausos kreivės sandarai ir retai. Centrinė straipsnio tezė yra ta, kad ne laisvoji rinka, o vyriausybės įgalina monopolinį kainodaros susidarymą: importo muitais, kartelių apsauga, patentų ir autorių teise, žemės ūkio kainų rėmimu bei susitarimais, tokiais kaip tarptautinis kavos susitarimas. Tam Mises priešpriešina marksistinę nuskurdimo pasaką, kurią pakeitė mokymas apie monopolinį konkurencijos išstūmimą, ir kritikuoja, kad Amerikos antimonopolinė politika perima Maskvos monopolio diagnozę. Kaip priemonę jis nurodo bet kokio importo apribojimo panaikinimą.
OriginalasVokiečių
Ludwig von Mises teigia, kad tariama nesulaikoma kapitalizmo tendencija link monopolių susidarymo yra klaidingas aiškinimas. Laisvoje, valstybės kišimosi netrikdomoje rinkoje nuo konkurencinės kainos nukrypstanti monopolinė kaina susidaro tik retomis išimtimis (Mises mini deimantus ir gyvsidabrį). Iš tikrųjų, kaip teigia jo tezė, monopolius sukuria tik vyriausybės: muitais, kurie įgalina nacionalinius kartelius, tiesiogine monopolinių kainų teisėkūra ir tarpvalstybiniais žaliavų susitarimais. Kaip įrodymus jis nurodo Amerikos žemės ūkio teisėkūrą, prieštaringą JAV antimonopolinę politiką ir tarptautinį kavos susitarimą, kurio kvotų sistemą jis aiškina kaip valstybės primestą pasaulinį kartelį. Straipsnis baigiamas politinės daugumos demokratijos ir rinkos vartotojo suvereniteto sugretinimu.
OriginalasVokiečių
The Gold Problem
OriginalasAnglų
1966
Observations on the Russian Refom Movement
OriginalasAnglų
Some Observations on Current Economic Methods and Policies
OriginalasAnglų
The Outlook for Saving and Investment
OriginalasAnglų
The Supremacy of the Market
OriginalasAnglų
Wilhelm Röpke, RIP
OriginalasAnglų
1967
EI Práctico
OriginalasIspanų
Hundred Years of Marxian Socialism
OriginalasAnglų
On Some Atavistic Economic Ideas
OriginalasAnglų
On the International Monetary Problem
OriginalasAnglų
1968
The Market and the State
OriginalasAnglų
Wirtschaft und Staat
OriginalasVokiečių
1969
Capitalism versus Socialism
OriginalasAnglų
On Current Monetary Problems
OriginalasAnglų
1970 m.
1973
Foreword. Understanding the Dollar Crisis, Percy L. Greaves, Jr.
OriginalasAnglų
1979
Capitalism
OriginalasAnglų
Interventionismus
OriginalasVokiečių
1980 m.
1980
Foreign Investment
OriginalasAnglų
Inflation
OriginalasAnglų
Interventionism
OriginalasAnglų
Politics and Ideas
OriginalasAnglų
Ludwig von Mises veikalas „Socialism" (angliškoji „Gemeinwirtschaft" versija, 1922/1932) yra išsami ekonominė ir sociologinė socializmo kritika. Pagrindinis Mises argumentas yra ekonominio skaičiavimo problema: be privačios gamybos priemonių nuosavybės šioms priemonėms nesusiformuoja rinkos kainos, o be tokių kainų socialistinis planinis ūkis negali racionaliai apskaičiuoti gamybos ir išteklių panaudojimo. Dėstymas pradedamas nuo pagrindų (nuosavybė, prievarta ir sutartis, socialinė santvarka), pereinama prie izoliuotos ir atviros socialistinės bendruomenės ekonomikos, o paskui prie ypatingų socializmo ir pseudosocializmo formų. Tolesnės dalys paneigia marksistinį teiginį apie istorinį socializmo neišvengiamumą, nagrinėja socializmą kaip dorovinį postulatą ir aptaria intervencinės politikos „destrukcionizmą". Mises aiškiai atsiriboja nuo Marx, katedrų socialistų ir visų etatizmo atmainų. Vėliau pridėtas epilogas fašizmą, nacionalsocializmą ir sovietinį komunizmą interpretuoja kaip to paties antiliberalaus bruožo variantus.
OriginalasAnglų
1981
The Wisdom of Ludwig von Mises
OriginalasAnglų
APA
Chicago
Vokiškas istorinis stilius