Marxo sistemos užbaigimas

Karl Marx kaip rašytojas buvo pavydėtinai laimingas žmogus. Niekas nenorės teigti, kad jo veikalas priklauso lengvai skaitomų ir lengvai suprantamų knygų grupei. Gerokai mažesnis sunkios dialektikos ir varginančių, matematiniu aparatu operuojančių dedukcijų balastas daugeliui kitų knygų būtų tapęs neįveikiama kliūtimi prasiskinti kelią į plačiąją publiką. Vis dėlto Marx tapo apaštalu pačiuose plačiausiuose sluoksniuose, ir būtent tokiuose sluoksniuose, kuriems šiaip jau sunkių knygų skaitymas nėra įprastas dalykas. Tuo tarpu jo dialektinė argumentacija jokiu būdu nepasižymėjo neabejotinai įtikinama jėga ir aiškumu. Priešingai: vyrai, priklausę rimčiausiems ir vertingiausiems mūsų mokslo mąstytojams, kaip antai Carl Knies, nuo pat pirmosios akimirkos buvo iškėlę tikrai ne lengvai atmestiną ir svariais argumentais paremtą priekaištą, kad Marxo mokymas jau pačiame savo pamate yra apkrautas visokeriopais loginiais ir faktiniais prieštaravimais. Taigi Marxo veikalui būtų lengvai galėję nutikti, kad jis nė vienoje publikos dalyje nebūtų radęs gero prieglobsčio: plačiojoje publikoje – todėl, kad ji visai neišmanė jo sunkios dialektikos, o specialistuose – todėl, kad jie tą dialektiką ir jos silpnybes išmanė per gerai. Tikrovėje viskas susiklostė kitaip.

Marxo veikalo įtakai nepakenkė ir ta aplinkybė, kad autoriui gyvam esant jis liko torsas. Šiaip jau būtent izoliuotų naujų sistemų pirmųjų tomų atžvilgiu įprasta – ir ne be pagrindo – būti ypač nepatikliam. „Bendrosiose dalyse“ juk galima labai dailiai išdėstyti bendruosius principus; tačiau ar jie iš tikrųjų turi tą problemas išsprendžiančią jėgą, kurią jiems priskiria autorius, paaiškėja tik plėtojant sistemą, tik tuomet, kai jie iš eilės sugretinami su visais atskirais faktais. O mokslų istorijoje visai ne reti atvejai, kai su viltimi ir didelėmis pretenzijomis pasiųstam pirmajam tomui, nepaisant autoriaus gyvybės ir geros sveikatos, apskritai nebepasekė antras tomas, būtent todėl, kad naujoji pamatinė mintis nesugebėjo išlaikyti konkrečių faktų ugnies bandymo net paties įdėmiau įsižiūrinčio autoriaus akivaizdoje. Karl Marx nuo tokio nepasitikėjimo nenukentėjo. Jo šalininkų masė pirmojo tomo pagrindu suteikė jam beribį, tikintį pasitikėjimą ir dar neparašytų sistemos tomų turiniu.

Šis kreditu paremtas tikėjimas vienu atveju buvo pastatytas į ypač sunkų išbandymą. Pirmajame savo tome Marx mokė, kad visa prekių vertė remiasi jose įkūnytu darbu ir kad pagal „vertės dėsnį“ jos dėl to turi mainytis jose įkūnyto darbo santykiu: kad, be to, kapitalistams tenkantis pelnas, arba pridėtinė vertė, esąs darbininkų atžvilgiu vykdomo išnaudojimo vaisius, tačiau kad pridėtinės vertės dydis priklauso ne nuo viso kapitalisto panaudoto kapitalo dydžio, o tik nuo „kintamosios“, t. y. darbo užmokesčiui mokėti panaudotos jo dalies dydžio, tuo tarpu vadinamasis „pastovusis“ kapitalas, panaudotas gamybos priemonėms įsigyti, jokios „pridėtinės vertės sukurti“ negali. Tačiau tikrovėje gyvenime kapitalo pelnas yra proporcingas visam investuotam kapitalui, o, kas su tuo nemažai dalimi susiję, tikrovėje prekės mainosi ir ne pagal jose įkūnyto darbo kiekio santykį. Taigi čia būta prieštaravimo tarp sistemos ir faktų, kurio patenkinamas išaiškinimas atrodė vargu ar įmanomas. Pats Marx esamo nesutapimo nebuvo pražiopsojęs. Apie tai jis sako: „Šis dėsnis“ – būtent kad pridėtinė vertė priklauso tik nuo kintamųjų kapitalo dalių – „akivaizdžiai prieštarauja visai regimybe paremtai patirčiai“. Tačiau jis tęsia, paskelbdamas šį prieštaravimą esant tik tariamą, kurio išsprendimas reikalauja dar daug tarpinių grandžių ir kuris žadamas vėlesniems jo veikalo tomams. Mokytoji kritika, tiesa, manė galinti su visu tikrumu pranašauti, kad Marx šio pažado niekada nepajėgs ištesėti, nes prieštaravimas esąs nesutaikomas, ir stengėsi tai išsamiai įrodyti. Tačiau šios dedukcijos jo šalininkų masei visai jokio įspūdžio nepadarė; vien Marxo pažadas jiems reiškė daugiau nei visi loginiai priešingo turinio įrodymai.

Įtampa augo, kai ir jau po meistro mirties išleistas antrasis jo veikalo tomas nepateikė nei paskelbto sprendimo mėginimo, kuris pagal viso veikalo planą buvo rezervuotas trečiajam tomui, nei net menkiausios užuominos, kuria kryptimi Marx ketino ieškoti sprendimo. Užtat leidėjo Friedrich Engels pratarmėje buvo, viena vertus, vėlkart pateiktas konkretus pranešimas, kad Marxo paliktame rankraštyje sprendimas yra, kita vertus, iš pradžių literatūrinio varžovo Rodbertus šalininkams skirtas viešas iššūkis – per laikotarpį iki trečiojo tomo pasirodymo savo paties jėgomis pamėginti išspręsti mįslę, „kaip ne tik nepažeidžiant vertės dėsnio, bet, priešingai, jo pagrindu vienoda vidutinė pelno norma gali ir turi susidaryti“.

Vienu iš puikiausių pagerbimų, kokie tik galėjo būti pareikšti mąstytojui Marx, laikau tai, kad anas iššūkis buvo priimtas taip gausiai, ir kaip tik iš kur kas platesnių sluoksnių, nei tie, kuriems jis iš pradžių buvo skirtas. Ne tik Rodbertus šalininkai, bet ir vyrai iš paties Marxo stovyklos, ir net ekonomistai, neprisiekę ištikimybės nė vienam iš šių abiejų socialistinės teorijos vadovų, o paties Marxo veikiausiai būtų pavadinti „vulgariaisiais ekonomistais“, lenktyniaudami stengėsi prasiskverbti į spėjamą dar paslaptimi gaubiamų Marxo minties eigų sąrangą. Tarp 1885-ųjų, antrojo tomo pasirodymo metų, ir 1894-ųjų, Marxo „Kapitalo“ trečiojo tomo pasirodymo metų, susiformavo tikra konkursinių mįslių literatūra apie „vidutinius pelnus“ ir jų santykį su „vertės dėsniu“. Tiesa, prizo neatsiėmė nė vienas iš pretendentų, kaip dabar irgi jau anapilin išėjęs Fr. Engels konstatavo teisme, kurį jiems surengė savo pratarmėje trečiajam tomui.

Ilgai delsiant pasirodyti šiam baigiamajam Marxo sistemos tomui, reikalas pagaliau perėjo į galutinio sprendimo stadiją. Vien apie pažadą pateikti sprendimą kiekvienas galėjo manyti tiek arba tiek mažai, kiek norėjo. Pažadai vienoje ir argumentai kitoje pusėje tam tikra prasme buvo nesulyginami. Net laimėjimų prieš svetimus sprendimo mėginimus, net jei šie, jų autorių nuomone ir pastangomis, buvo kad ir kaip stipriai išlaikyti Marxo teorijos dvasioje, pastarosios šalininkams nereikėjo pripažinti: jie visada dar galėjo nuo nepavykusio atvaizdo apeliuoti į pažadėtąjį pirmavaizdį. Dabar šis pagaliau išėjo į šviesą, ir kartu trisdešimt metų trukusiam ginčui laimėta tvirta, glaudžiai ir aiškiai apibrėžta kovos arena, kurios viduje abi pusės, užuot nuolatos guodusios būsimais atskleidimais ar nušokusios prie protėjiškai besislankiojančių neautentiškų aiškinimų, privalo deramai išstovėti ir reikalą ligi galo iškovoti. Ar pats Marx išsprendė savo mįslę? Ar jo užbaigta sistema liko ištikima sau pačiai ir faktams, ar ne?

Pagrindiniai Marxo sistemos ramsčiai yra jo vertės sąvoka ir jo vertės dėsnis. Be jų, kaip Marx dažnai kartoja, joks mokslinis ekonominių vyksmų pažinimas būtų neįmanomas. Būdas, kuriuo jis abu juos išveda, buvo aprašytas ir aptartas nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Vis dėlto, kad turėtume už ko užsikabinti, privalome trumpai pakartoti esmingiausias jo minties eigos grandis.

Tyrimo lauką, kurį Marx imasi išžvalgyti, kad „aptiktų vertės pėdsaką“ (I. 23)¹, jis iš pat pradžių apriboja prekėmis, o jomis, jo prasme, veikiausiai turime suprasti ne visas ekonomines gėrybes, o tik rinkai pagamintus darbo produktus⁶. Jis pradeda nuo „prekės analizės“ (I. 9). Prekė, viena vertus, kaip naudingas daiktas, savo savybėmis patenkinantis kokio nors pobūdžio žmogaus poreikius, yra vartojamoji vertė, kita vertus, ji sudaro mainomosios vertės materialiuosius nešėjus. Į pastarąją analizė dabar ir pereina. „Mainomoji vertė pirmiausia pasirodo kaip kiekybinis santykis, proporcija, kuria vienos rūšies vartojamosios vertės mainomos į kitos rūšies vartojamąsias vertes, santykis, nuolat kintantis su laiku ir vieta“. Taigi tai atrodo esą kažkas atsitiktinio. Vis dėlto šiame kitime turi būti kažkas pastovaus, ko Marx imasi ieškoti. Jis tai daro savo žinomu dialektiniu būdu. „Paimkime dvi prekes, pavyzdžiui, kviečius ir geležį. Koks bebūtų jų mainų santykis, jis visada gali būti pavaizduotas lygtimi, kurioje tam tikras kviečių kiekis prilyginamas kažkokiam geležies kiekiui, pvz., 1 kvarteris kviečių a centneriams geležies. Ką sako ši lygtis? Kad dviejuose skirtinguose daiktuose – 1 kvarteryje kviečių ir lygiai taip pat a centneriuose geležies – egzistuoja kažkas bendro, to paties dydžio. Vadinasi, abu yra lygūs kažkam trečiam, kuris pats savaime nėra nei vienas, nei kitas. Taigi kiekvienas iš jų abiejų, kiek jis yra mainomoji vertė, turi būti suvedamas į šį trečią.“

„Šis bendras dalykas“ – tęsia Marx – „negali būti nei geometrinė, nei fizinė, nei cheminė, nei kokia kita gamtinė prekių savybė. Jų kūniškosios savybės apskritai įeina į apskaitą tik tiek, kiek jos prekes padaro naudingas, taigi vartojamosiomis vertėmis. Kita vertus, prekių mainų santykis akivaizdžiai pasižymi abstrahavimusi nuo jų vartojamųjų verčių. Jo viduje viena vartojamoji vertė vertinama lygiai tiek pat, kiek bet kuri kita, jei tik ji yra deramoje proporcijoje. Arba, kaip sako senasis Barbon: ‚Viena prekių rūšis tokia pat gera kaip kita, jei jų mainomoji vertė vienodo dydžio. Tarp vienodo dydžio mainomosios vertės daiktų neegzistuoja jokio skirtumo ar atskiriamumo.‘ Kaip vartojamosios vertės prekės pirmiausia yra skirtingos kokybės, kaip mainomosios vertės jos gali būti tik skirtingo kiekio, taigi neturi nė atomo vartojamosios vertės.“

„Jeigu dabar nuo prekių kūnų vartojamosios vertės atsiribojama, jiems lieka dar tik viena savybė – darbo produktų savybė. Tačiau ir darbo produktas mums jau yra rankose pavirtęs. Jeigu abstrahuojamės nuo jo vartojamosios vertės, abstrahuojamės ir nuo tų kūniškųjų sudedamųjų dalių bei formų, kurios jį daro vartojamąja verte. Jis nebėra nei stalas, nei namas, nei verpalai, nei koks kitas naudingas daiktas. Visos jo juslinės savybės yra išnaikintos. Jis taip pat nebėra nei staliaus darbo, nei statybos darbo, nei verpimo darbo, nei kurio kito tam tikro produktyvaus darbo produktas. Su darbo produktų naudingu pobūdžiu išnyksta juose pavaizduotų darbų naudingas pobūdis, taigi išnyksta ir įvairios konkrečios šių darbų formos; jie nebesiskiria, o yra visi drauge suvesti į vienodą žmogaus darbą, abstrakčiai žmogišką darbą.“

„Pažvelkime dabar į darbo produktų liekaną. Iš jų neliko nieko, išskyrus tą pačią vaiduoklišką daiktiškumą, vien tik beskonį nediferencijuoto žmogaus darbo drebučių pavidalą, t. y. žmogaus darbo jėgos eikvojimą, neatsižvelgiant į jos eikvojimo formą. Šie daiktai dabar reiškia tik tiek, kad jų gamyboje buvo eikvojama žmogaus darbo jėga, kad juose sukauptas žmogaus darbas. Kaip šios joms bendros visuomeninės substancijos kristalai jie yra – vertės.“

Tuo būdu vertės sąvoka yra surasta ir apibrėžta. Pagal savo dialektinę formą ji nėra tapati mainomajai vertei, tačiau su ja, kaip jau dabar norėčiau konstatuoti, ji yra glaudžiausiame, neatskiriamame santykyje: ji yra savotiškas sąvokinis mainomosios vertės distiliatas. Ji, kalbant paties Markso žodžiais, yra „tai, kas bendra, kas reiškiasi prekių mainų santykyje arba mainomojoje vertėje“, kaip ir atvirkščiai „mainomoji vertė yra būtinas vertės reiškimosi būdas arba pasireiškimo forma“ (I. 13).

Nuo vertės sąvokos nustatymo Marksas pereina prie jos mato ir dydžio išdėstymo. Kadangi darbas yra vertės substancija, nuosekliai ir visų gėrybių vertės dydis matuojamas juose esančio darbo kiekiu, atitinkamai – darbo laiku. Tačiau ne tuo individualiu darbo laiku, kurio kaip tik tam tikram individui, pagaminusiam gėrybę, atsitiktinai prireikė, o „visuomeniškai būtinu darbo laiku“, kurį Marksas aiškina kaip „darbo laiką, reikalingą kuriai nors vartojamajai vertei pagaminti esant naudojamoms visuomeniškai normalioms gamybos sąlygoms ir visuomeniniam darbo įgudimo bei intensyvumo laipsniui“ (I. 14). „Tik visuomeniškai būtino darbo kiekis arba visuomeniškai būtinas darbo laikas, reikalingas vartojamajai vertei pagaminti, lemia jos vertės dydį. Atskira prekė čia apskritai laikoma vidutiniu savo rūšies pavyzdžiu. Todėl prekės, kuriose yra vienodi darbo kiekiai arba kurias galima pagaminti per tą patį darbo laiką, turi tą patį vertės dydį. Vienos prekės vertė santykiauja su bet kurios kitos prekės verte taip, kaip vienai pagaminti būtinas darbo laikas su kitai pagaminti būtinu darbo laiku. Kaip vertės, visos prekės yra tik tam tikri sustingusio darbo laiko kiekiai.“

Iš viso to dabar išvedamas didžiojo „vertės dėsnio“ turinys, kuris yra „imanentinis prekių mainams“ (I. 141, 150) ir valdo mainų santykius. Jis teigia, ir pagal tai, kas išdėstyta anksčiau, negali teigti nieko kito, kaip tik tai, kad prekės tarpusavyje mainomos pagal jose įkūnyto visuomeniškai būtino vidutinio darbo santykį (pvz., I. 52). Kitos to paties dėsnio raiškos formos yra, kad prekės „mainomos pagal savo vertes“ (pvz., I. 142, 183, III. 167) arba kad „ekvivalentas mainomas į ekvivalentą“ (pvz., I. 150, 183). Tiesa, atskiru atveju, priklausomai nuo momentinių pasiūlos ir paklausos svyravimų, pasireiškia ir kainos, esančios virš arba žemiau verčių. Tačiau šie „nuolatiniai rinkos kainų svyravimai... kompensuojasi, abipusiškai panaikina vienas kitą ir patys redukuojasi į vidutinę kainą kaip savo vidinę taisyklę“ (I. 151, 37 pastaba) (MEW 23, p. 180). Ilgainiui „atsitiktiniuose ir nuolat svyruojančiuose mainų santykiuose“ vis dėlto visuomet „prievartiškai prasiveržia visuomeniškai būtinas darbo laikas kaip reguliuojantis prigimties dėsnis“ (I. 52). Marksą šį dėsnį vadina „amžinuoju prekių mainų dėsniu“ (I. 182), „racionaliuoju dalyku“, „natūraliuoju pusiausvyros dėsniu“ (III. 167): tie atvejai, kurie, kaip jau sakyta, vis dėlto pasitaiko, kai prekės mainomos kainomis, nukrypstančiomis nuo jų verčių, taisyklės atžvilgiu laikytini „atsitiktiniais“ (I. 150, 37 pastaba), o pats nukrypimas – „prekių mainų dėsnio pažeidimu“ (I. 142).

Ant šių vertės teorijos pamatų Marksas toliau stato antrąją savo mokymo statinio dalį – savo garsųjį mokymą apie „pridedamąją vertę“. Jis tiria pelno, kurį kapitalistai gauna iš savo kapitalo, šaltinį. Kapitalistai įmeta tam tikrą pinigų sumą, paverčia ją prekėmis, o paskui šias – su tarpiniu gamybos procesu ar be jo – per pardavimą vėl paverčia didesne pinigų suma. Iš kur atsiranda šis prieaugis, šis ištrauktos sumos perteklius virš iš pradžių avansuotos pinigų sumos arba, kaip Marksas tai vadina, „pridedamoji vertė“?

Marksas pirmiausia jam būdingu dialektinio atmetimo būdu apibrėžia problemos sąlygas. Iš pradžių jis išdėsto, kad pridedamoji vertė negali atsirasti nei iš to, kad kapitalistas kaip pirkėjas reguliariai perka prekes žemiau jų vertės, nei iš to, kad jis kaip pardavėjas reguliariai parduoda jas virš jų vertės. Taigi problema susiklosto šitaip: „Mūsų... pinigų savininkas turi pirkti prekes jų verte, parduoti jas jų verte ir vis dėlto proceso pabaigoje ištraukti daugiau pinigų, negu įmetė... Tokios yra problemos sąlygos. Hic Rhodus, hic salta!“ (I. 150 ir t.).

Sprendimą Marksas dabar randa tame, kad esama vienos prekės, kurios vartojamoji vertė turi savitą savybę būti mainomosios vertės šaltiniu. Ši prekė yra darbo geba arba darbo jėga. Ji siūloma rinkoje su dviguba sąlyga: kad darbininkas yra asmeniškai laisvas – nes priešingu atveju būtų siūloma ne jo darbo jėga, o visas jo asmuo kaip vergas –, ir kad darbininkas yra nuogai apiplėštas nuo „visų jo darbo jėgai įgyvendinti reikalingų daiktų“, nes priešingu atveju jis verčiau gamintų savo sąskaita ir siūlytų savo produktus, o ne savo darbo jėgą. Prekiaudamas šia preke kapitalistas dabar ir įgyja pridedamąją vertę. Štai kokiu būdu.

Prekės „darbo jėga“ vertė, lygiai kaip ir bet kurios kitos prekės, nustatoma pagal jos reprodukcijai būtiną darbo laiką, tai yra šiuo atveju – pagal darbo laiką, būtiną tiek pragyvenimo priemonių pagaminti, kiek jų reikia darbininkui išlaikyti. Jei, pavyzdžiui, būtinoms vienos dienos pragyvenimo priemonėms pagaminti reikalingas 6 valandų visuomeninis darbo laikas ir jei tas pats darbo laikas, kaip norime tarti, įkūnytas 3 šil. aukso, tai vienos dienos darbo jėgą bus galima nupirkti už 3 šil. Sudaręs šį pirkimą, kapitalistas tampa darbo jėgos vartojamosios vertės savininku ir realizuoja ją liepdamas darbininkui dirbti sau. Jei jis liectų jam per dieną dirbti tik tiek valandų, kiek įkūnyta pačioje darbo jėgoje ir už kiek jis turėjo sumokėti ją pirkdamas, tai pridedamoji vertė neatsirastų. Mat 6 darbo valandos produktui, kuriame jos įkūnijamos, pagal prielaidą negali pridėti didesnės kaip 3 šil. vertės; tiek pat kapitalistas yra sumokėjęs ir kaip darbo užmokestį. Bet kapitalistai elgiasi ne taip. Net jei jie nupirko darbo jėgą už kainą, atitinkančią tik šešių valandų darbo laiką, jie liepia darbininkui dirbti sau visą dieną. Dabar per šią dieną sukurtame produkte įkūnyta daugiau darbo valandų, negu kapitalistas turėjo sumokėti; todėl jis turi didesnę vertę negu sumokėtas darbo užmokestis, o skirtumas yra „pridedamoji vertė“, atitenkanti kapitalistui.

Pavyzdys. Tarkime, darbininkas per 6 valandas gali suverpti 10 svarų medvilnės į verpalus. Tarkime, ši medvilnė savo pačios gamybai pareikalavo 20 darbo valandų ir atitinkamai turi 10 šil. vertę. Tarkime toliau, kad verpėjas per šešių valandų verpimo darbą sunaudoja tiek įrankio, kiek atitinka keturių valandų darbą, taigi reprezentuoja 2 šil. vertę – tuomet verpimo procese suvartotų gamybos priemonių bendra vertė bus 12 šil., atitinkančių 24 darbo valandas. Verpimo procese medvilnė „įsiurbia“ dar 6 darbo valandas: todėl baigti verpalai iš viso yra 30 darbo valandų produktas ir atitinkamai turės 15 šil. vertę. Su prielaida, kad kapitalistas liepia samdytam darbininkui dirbti tik 6 valandas per dieną, verpalų pagaminimas kapitalistui taip pat kainavo visus 15 šil.: 10 šil. už medvilnę, 2 šil. už įrankių nusidėvėjimą, 3 šil. už darbo užmokestį. Pridedamoji vertė nepasireiškia.

Visai kitaip, jei kapitalistas liepia darbininkui dirbti 12 valandų per dieną. Per 12 valandų darbininkas perdirba 20 svarų medvilnės, kuriuose jau anksčiau įkūnyta 40 darbo valandų ir kurie todėl verti 20 šil., be to, sunaudoja įrankių 8 darbo valandų produkto, vertą 4 šil., tačiau žaliavai per dieną prideda 12 darbo valandų, t. y. naują 6 šil. vertę. Dabar balansas atrodo šitaip. Per vieną dieną pagaminti verpalai iš viso kainavo 60 darbo valandų, todėl turi 30 šil. vertę; kapitalisto išlaidos sudarė 20 šil. už medvilnę, 4 šil. už įrankių nusidėvėjimą ir 3 šil. už darbo užmokestį, taigi iš viso tik 27 šil.; dabar lieka 3 šil. „pridedamoji vertė“.

Todėl pridedamoji vertė pagal Marksą yra pasekmė to, kad kapitalistas liepia darbininkui dalį dienos dirbti sau už tai jam nemokėdamas. Darbininko darbo dienoje galima skirti dvi dalis. Pirmojoje dalyje, „būtinajame darbo laike“, darbininkas pagamina savo paties pragyvenimo lėšas, atitinkamai jų vertę; už šią savo darbo dalį jis gauna ekvivalentą darbo užmokesčiu. Per antrąją dalį, „pertekliaus darbo laiką“, jis yra „eksploatuojamas“, kuria „pridedamąją vertę“, pats už ją negaudamas jokio ekvivalento (I. 205 ir t.). „Visa pridedamoji vertė... savo substancija yra nesumokėto darbo laiko sumedžiaginimas“ (I. 554).

Labai svarbūs ir Markso sistemai būdingi yra dabar einantys pridedamosios vertės dydžio nustatymai. Pridedamosios vertės dydį galima susieti su įvairiais kitais dydžiais. Iš to išplaukiantys santykiai ir santykio skaičiai turi būti aiškiai atskiriami vienas nuo kito.

Pirmiausia kapitale, kuris kapitalistui tarnauja pridedamajai vertei pasisavinti, reikia skirti dvi dedamąsias, kurios pridedamosios vertės atsiradimo atžvilgiu vaidina visiškai skirtingą vaidmenį. Iš tiesų naują pridedamąją vertę gali sukurti tik gyvasis darbas, kurį kapitalistas liepia atlikti darbininkams, tuo tarpu suvartotų gamybos priemonių vertė tik paprasčiausiai išlaikoma, vėl pasireikšdama pakitusiu pavidalu produkto vertėje, bet negali pridėti jokios pridedamosios vertės. „Taigi ta kapitalo dalis, kuri paverčiama gamybos priemonėmis, t. y. žaliava, pagalbinėmis medžiagomis ir darbo priemonėmis, gamybos procese nekeičia savo vertės dydžio“ – todėl Marksas ją vadina „pastoviuoju kapitalu“. „Darbo jėga paversta kapitalo dalis, priešingai, gamybos procese keičia savo vertę. Ji reprodukuoja savo paties ekvivalentą ir perteklių virš jo“, būtent pridedamąją vertę. Todėl Marksas ją vadina „kintamąja kapitalo dalimi“ arba „kintamuoju kapitalu“ (I. 199) (I. p. 244). Santykį, kuriuo pridedamoji vertė santykiauja su avansuota kintamąja kapitalo dalimi, kurioje ši „save padidina“, Marksą vadina pridedamosios vertės norma. Ji tapati santykiui, kuriuo pertekliaus darbo laikas santykiauja su būtinuoju darbo laiku arba nesumokėtas darbas su sumokėtu darbu, ir todėl Marksui yra „tikslus darbo eksploatacijos laipsnio išreiškimas“ (I. 207 ir t.). Jei, pavyzdžiui, būtinasis darbo laikas, per kurį darbininkas sukuria savo 3 šil. dienos užmokesčio vertę, yra 6 valandos, o dienos darbo laikas – 12 valandų, kai darbininkas per antrąsias 6 valandas, kaip pertekliaus darbo laiką, taip pat sukuria 3 šil. vertę kaip pridedamąją vertę, tai pridedamoji vertė sudaro lygiai tiek pat, kiek darbo užmokesčiui avansuotas kintamasis kapitalas, ir pridedamosios vertės norma apskaičiuojama 100 %.

Visiškai skiriasi nuo to pelno norma. Mat kapitalistas pridedamąją vertę, kurią pasisavina, skaičiuoja ne tik nuo kintamosios kapitalo dalies, bet ir nuo viso savo panaudoto kapitalo. Jei, pavyzdžiui, pastovusis kapitalas sudaro 410 sv. st., kintamasis – 90 sv. st. ir pridedamoji vertė taip pat 90 sv. st., tai pridedamosios vertės norma, kaip ir aukščiau, yra 100 %, tačiau pelno norma – tik 18 %, būtent 90 sv. st. pelno nuo investuoto bendro 500 sv. st. kapitalo.

Toliau akivaizdu, kad viena ir ta pati pridėtinės vertės norma gali ir privalo pasireikšti labai skirtingomis pelno normomis, priklausomai nuo atitinkamo kapitalo sudėties: pelno norma bus juo aukštesnė, juo stipriau atstovaujama kintamoji ir juo silpniau pastovioji kapitalo dalis, kuri pastaroji prie pridėtinės vertės atsiradimo neprisideda, bet užtat padidina pagrindą, ant kurio pridėtinė vertė, nustatoma vien tik pagal kintamąją kapitalo dalį, turi būti apskaičiuota kaip pelnas. Jei, pavyzdžiui – kas praktiškai vargu ar įmanoma – pastovusis kapitalas lygus nuliui, o kintamasis kapitalas yra 50 svarų sterlingų, ir jei, pagal aukščiau pateiktą prielaidą, pridėtinės vertės norma siekia 100 %, tuomet sukurta pridėtinė vertė taip pat sudaro 50 svarų sterlingų, ir kadangi ji turi būti apskaičiuojama nuo bendro tik 50 svarų sterlingų kapitalo, tai šiuo atveju ir pelno norma sudarytų pilnus 100 %. Jei, priešingai, bendras kapitalas yra sudarytas iš pastovaus ir kintamo kapitalo santykiu 4 : 1, kitaip tariant, prie 50 svarų sterlingų kintamojo kapitalo prisideda 200 svarų sterlingų pastovusis, tuomet esant 100 % pridėtinės vertės normai susidaranti 50 svarų sterlingų pridėtinė vertė turi būti paskirstoma 250 svarų sterlingų bendram kapitalui ir jam atstovauja tik 20 % pelno normą. Galiausiai, jei sudėties santykis būtų 9 : 1, t. y. 450 svarų sterlingų pastovaus kapitalo 50 svarų sterlingų kintamojo kapitalo, tuomet 50 svarų sterlingų pridėtinė vertė tektų 500 svarų sterlingų bendram kapitalui, o pelno norma būtų tik 10 %.

Tai veda prie nepaprastai įdomios ir reikšmingos išvados, o jos tolesnėje raidoje – prie visiškai naujo Markso sistemos etapo, svarbiausios trečiojo tomo naujovės.

Toji išvada yra tokia. „Organinė sudėtis" (III. 124) kapitalų skirtingose „gamybos sferose" dėl techninių priežasčių neišvengiamai yra skirtinga. Įvairiose pramonės šakose, kurios juk reikalauja labai skirtingo pobūdžio techninių manipuliacijų, vienos darbo dienos metu apdorojamas labai nevienodas žaliavų kiekis; arba, net jei, esant panašioms manipuliacijoms, žaliavų kiekis yra apytiksliai vienodas, vis dėlto jų vertė gali būti labai skirtinga, kaip, pavyzdžiui, tarp vario ir geležies kaip metalo pramonės žaliavų; arba, galiausiai, gali būti nevienodi gamybinių įrenginių, įrankių, mašinų, tenkančių vienam užimtam darbininkui, kiekis ir vertė. Visi šie skirtumo momentai, jei jie kartais, retais išimties atvejais, atsitiktinai kaip tik nesusikompensuoja, sąlygoja skirtingoms gamybos šakoms skirtingą santykį tarp pastovaus kapitalo, investuoto į gamybos priemones, ir kintamojo kapitalo, panaudoto darbui pirkti. Taigi kiekviena tautos ūkio gamybos šaka turi savo nukrypstančią, savitą jame panaudoto kapitalo „organinę sudėtį". Pagal ligšiolinius išvedžiojimus todėl, esant vienodai pridėtinės vertės normai, kiekviena gamybos šaka turėtų ir privalėtų rodyti kitą, nukrypstančią pelno normą, jei iš tikrųjų, kaip Marksas ligi šiol visada prielaidavo, prekės mainomos „pagal savo vertes" arba proporcingai jose įkūnytam darbui.

Tuo Marksas atsiduria prieš tą garsią didžiąją savo teorijos uolą, kurios apiplaukiamumas pastarųjų dešimties metų Markso literatūroje sudarė svarbiausią ginčo tašką. Jo teorija reikalauja, kad vienodo dydžio, bet nevienodos organinės sudėties kapitalai rodytų nevienodą pelną; tikrasis pasaulis tačiau pasirodo aiškiausiai valdomas dėsnio, kad vienodo dydžio kapitalai, neatsižvelgiant į jų galimą skirtingą organinę sudėtį, duoda vienodą pelną. Leiskime Marksui šį prieštaravimą konstatuoti jo paties žodžiais:

„Mes taigi parodėme: kad skirtingose pramonės šakose, atitinkamai skirtingai kapitalų organinei sudėčiai, ir nurodytose ribose taip pat atitinkamai jų skirtingiems apyvartos laikams, viešpatauja nevienodos pelno normos, ir kad todėl, net esant vienodai pridėtinės vertės normai, tik vienodos organinės sudėties kapitalams – darant prielaidą, kad apyvartos laikai vienodi – galioja dėsnis (pagal bendrąją tendenciją), kad pelnai santykiauja kaip kapitalų dydžiai, ir kad todėl vienodo dydžio kapitalai per vienodus laikotarpius duoda vienodo dydžio pelnus. Tai, kas išplėtota, galioja tuo pagrindu, kuris apskritai ligi šiol buvo mūsų išvedžiojimų pagrindas: kad prekės parduodamos pagal savo vertes. Kita vertus, nekyla jokios abejonės, kad tikrovėje, neskaitant nereikšmingų, atsitiktinių ir tarpusavyje susilyginančių skirtumų, vidutinių pelno normų įvairovė skirtingoms pramonės šakoms neegzistuoja ir negalėtų egzistuoti, nepanaikinant visos kapitalistinės gamybos sistemos. Atrodo taigi, kad vertės teorija čia nesuderinama su tikruoju judėjimu, nesuderinama su faktiniais gamybos reiškiniais, ir kad todėl apskritai reikia atsisakyti juos suprasti." (III. 131 ir t.)

Kaip dabar pats Marksas mėgina išspręsti šį prieštaravimą? Tai įvyksta, trumpai tariant, prielaidos, iš kurios Marksas ligi šiol visada buvo išėjęs, sąskaita, būtent, kad prekės parduodamos pagal savo vertes. Šios prielaidos Marksas nuo šiol tiesiog atsisako. Ką šis atsisakymas reiškia Markso sistemai, apie tai turėsime susidaryti savo kritinį sprendimą šiek tiek vėliau. Kol kas tęsiu savo apibendrinantį Markso minčių eigos dėstymą, ir būtent remdamasis lentelės pavidalo pavyzdžiu, kurį ir pats Marksas paguldė savo išdėstymo pamatan.

Šis pavyzdys palygina penkias skirtingas gamybos sferas su kaskart skirtinga jose įdėtų kapitalų organine sudėtimi ir kartu kol kas dar laikosi ligšiolinės prielaidos, kad prekės parduodamos pagal savo vertes. Paaiškinant tolesnę lentelę, kuri pateikia šios prielaidos rezultatus, dar reikia pastebėti, kad c reiškia pastovųjį, v – kintamąjį kapitalą, ir kad, siekiant atiduoti teisingumą faktiniams tikrojo gyvenimo skirtumams, pavyzdyje (kartu su Marksu) daroma prielaida, jog panaudoti pastovieji kapitalai „nusidėvi" nevienodu greičiu, taip kad tik dalis pastovaus kapitalo, ir būtent skirtingose gamybos sferose nevienodai didelė, per metus suvartojama. Į prekės vertę, savaime suprantama, įeina tik suvartota pastovaus kapitalo dalis, „suvartotas c", o pelno normos apskaičiavimui atsižvelgiama į visą „panaudotą c".

Lentelė 1

Kapitalai Nr	Pridėtinės vertės norma	Pridėtinė vertė	Pelno norma	Suvartotas c	Prekių vertė
I 80 c + 20 v	100%	20	20%	50	90
II 70 c + 30 v	100%	30	30%	51	111
III 85 c + 15 v	100%	15	15%	40	70
IV 60 c + 40 v	100%	40	40%	51	131
V 95 c + 5 v	100%	5	5%	10	20

Kaip matyti, ši lentelė skirtingoms gamybos sferoms, esant vienodam darbo išnaudojimui, rodo labai skirtingas pelno normas, atitinkamai skirtingai kapitalų organinei sudėčiai. Tačiau tuos pačius faktus ir duomenis galima taip pat dar nagrinėti iš kito požiūrio taško.

„Bendra penkiose sferose įdėtų kapitalų suma yra = 500; bendra jų pagamintos pridėtinės vertės suma = 110; bendra jų pagamintų prekių vertė = 610. Žiūrėdami į 500 kaip į vieną vienintelį kapitalą, kurio I–V sudaro tik skirtingas dalis (kaip, pavyzdžiui, medvilnės fabrike skirtinguose skyriuose – karšyklos kambaryje, pirminio verpimo kambaryje, verpimo salėje ir audimo salėje – egzistuoja skirtingas kintamojo ir pastovaus kapitalo santykis, o vidutinį santykį visam fabrikui dar reikia apskaičiuoti), tuomet, pirma, vidutinė 500 kapitalo sudėtis būtų = 390 c + 110 v, arba procentais 78 c + 22 v. Kiekvieną iš 100 kapitalų laikant tik kaip 1/5 bendro kapitalo, jo sudėtis būtų ši vidutinė 78 c + 22 v; lygiai taip pat kiekvienam 100 tektų kaip vidutinė pridėtinė vertė 22; todėl vidutinė pelno norma būtų = 22 %" (III. 133/4)

Kokiomis kainomis dabar turi būti parduodamos atskiros prekės, kad kiekvienas atskiras iš penkių dalinių kapitalų faktiškai pasiektų šią vienodą vidutinę pelno normą? Tai parodo tolesnė lentelė. Joje kaip tarpinė grandis įterpta rubrika „savikaina", kuria Marksas supranta tą prekės vertės dalį, kuri kapitalistui atlygina suvartotų gamybos priemonių kainą ir panaudotos darbo jėgos kainą, bet dar neturi jokios pridėtinės vertės arba pelno, taigi prilygsta v + suvartoto c sumai.

Lentelė 2

20 v | 20 | 50 | 90 | 70 | 92 | 22% | + 2 | | II

70 c +

30 v | 30 | 51 | 111 | 81 | 103 | 22% | - 8 | | III

40 v | 40 | 51 | 131 | 91 | 113 | 22% | - 18 | | IV

Kapitalai Nr.	Pridėtinė vertė	Suvartotas c	Prekių vertė	Prekių savikaina	Prekių kaina	Pelno norma	Kainos nukrypimas nuo vertės
I
80 c +
60 c +
85 c +
95 c + 5
v	5	10	20	15	37	22%	+ 17

„Kartu paėmus" – komentuoja Marksas šios lentelės rezultatus – „prekės parduodamos 2 + 7 + 17 = 26 virš ir 8 + 18 = 26 žemiau vertės, taip kad kainų nukrypimai per tolygų pridėtinės vertės paskirstymą arba per vidutinio 22 pelno priedą prie 100 avansuoto kapitalo prie atitinkamų prekių I–V savikainų vienas kitą tarpusavyje panaikina; tokiu pat santykiu, kuriuo viena prekių dalis parduodama virš, kita parduodama žemiau savo vertės. Ir tik jų pardavimas tokiomis kainomis įgalina, kad pelno norma I–V būtų tolygi, 22 %, neatsižvelgiant į skirtingą kapitalų I–V organinę kompoziciją" (III, 135).

Visa tai, kaip toliau dėsto Marx, dabar nėra vien hipotetinė prielaida, bet visiška tikrovė. Veikiantysis veiksnys yra konkurencija. Tiesa, dėl skirtingos organinės skirtinguose gamybos šakose investuoto kapitalo sudėties „pelno normos, vyraujančios skirtingose gamybos šakose, iš pradžių yra labai skirtingos“. Bet „šios skirtingos pelno normos konkurencijos dėka išlyginamos iki bendros pelno normos, kuri yra visų šių skirtingų pelno normų vidurkis. Pelnas, tenkantis pagal šią bendrą pelno normą tam tikro dydžio kapitalui, kad ir kokia būtų jo organinė sudėtis, vadinamas vidutiniu pelnu. Prekės kaina, lygi jos savikainai plius proporcingai jos apyvartos sąlygoms tenkančiai metinio vidutinio pelno nuo jos gamyboje panaudoto (o ne vien gamyboje suvartoto) kapitalo daliai, yra jos gamybos kaina“ (III. 136). Ji iš tikrųjų tapati natural price pas Adam Smith, price of production pas Ricardo, prix nécessaire pas fiziokratus (III. 178). Ir faktinis atskirų prekių mainų santykis nebenustatomas jų vertėmis, bet jų gamybos kainomis, arba, kaip Marx mėgsta tai išreikšti: „vertės virsta gamybos kainomis“ (pvz., III. 176). Vertė ir gamybos kaina sutampa tik išimties tvarka ir tarsi atsitiktinai tose prekėse, kurios pagaminamos kapitalo, kurio organinė sudėtis atsitiktinai kaip tik prilygsta vidutinei visuomeninio bendrojo kapitalo sudėčiai. Visais kitais atvejais vertė ir gamybos kaina būtinai ir iš principo išsiskiria. Ir būtent toliau nurodyta prasme. Mes, sekdami Marx, vadiname „kapitalus, kuriuose procentiškai daugiau pastovaus, vadinasi, mažiau kintamo kapitalo nei visuomeniniame vidutiniame kapitale, aukštesnės sudėties kapitalais; ir atvirkščiai – tuos, kuriuose pastovus kapitalas užima santykinai mažą, o kintamas didesnę vietą nei visuomeniniame vidutiniame kapitale, žemos sudėties kapitalais“. Taigi visose tose prekėse, kurios pagaminamos „aukštesnės“ nei vidutinės sudėties kapitalo pagalba, gamybos kaina bus aukščiau jų vertės, o priešingu atveju – žemiau vertės. Arba: pirmosios rūšies prekės būtinai ir reguliariai bus parduodamos aukščiau jų vertės, antrosios rūšies prekės – žemiau jų vertės (III. 142 ir toliau bei dažnai).

„Nors įvairių gamybos sferų kapitalistai, parduodami savo prekes, susigrąžina šių prekių gamyboje suvartotas kapitalo vertes, jie išmaina ne savo pačių sferoje šių prekių gamyboje pagamintą pridėtinę vertę, taigi ir pelną, bet tik tiek pridėtinės vertės, taigi ir pelno, kiek nuo bendros pridėtinės vertės arba bendro pelno, kurį visuomenės bendrasis kapitalas visose gamybos sferose kartu pagamina per tam tikrą laikotarpį, tenka, lygiai paskirsčius, kiekvienai bendrojo kapitalo alikvotinei daliai. Kas 100 kiekvienas avansuotas kapitalas, kad ir kokia būtų jo sudėtis, kasmet ar per kitą laikotarpį traukia tą pelną, kuris tam laikotarpiui tenka 100 kaip atitinkamai bendrojo kapitalo daliai. Įvairūs kapitalistai čia, kiek tai liečia pelną, elgiasi kaip paprasti akcinės bendrovės akcininkai, kurioje pelno dalys lygiai paskirstomos kas 100 ir todėl įvairiems kapitalistams skiriasi tik pagal kiekvieno į bendrą įmonę įdėto kapitalo dydį, pagal jo santykinį dalyvavimą bendroje įmonėje, pagal jo akcijų skaičių.“ (III. 136 ir toliau)

Bendras pelnas ir bendra pridėtinė vertė yra tapatūs dydžiai (III. 151, 152). Ir vidutinis pelnas nėra niekas kita „kaip bendra pridėtinės vertės masė, paskirstyta kapitalų masėms kiekvienoje gamybos sferoje proporcingai jų dydžiams“ (III. 153).

Svarbi iš to išplaukianti pasekmė yra ta, kad pelnas, kurį traukia atskiras kapitalistas, jokiu būdu nekyla vien iš jo paties įdarbinto darbo (III. 149), bet dažnai didžiąja dalimi, o kartais, pvz., prekybinio kapitalo atveju (III. 265), visiškai kyla iš darbininkų, su kuriais atitinkamas kapitalistas neturi jokio sąlyčio. Marx galiausiai randa dar vieną klausimą, kurį iškelti ir į kurį atsakyti, ir kurį jis laiko „iš tikrųjų sunkiu klausimu“: būtent klausimą, kaip gi „šis pelnų išlyginimas iki bendros pelno normos vyksta, kadangi jis akivaizdžiai yra rezultatas, o ne gali būti išeities taškas?“ (III. 153)

Pirmiausia jis išplėtoja požiūrį, kad tokioje visuomenės būklėje, kurioje kapitalistinis gamybos būdas dar nevyrauja, vadinasi, kurioje patys darbininkai valdo reikiamas gamybos priemones, prekės faktiškai išsimaino pagal savo tikrąją vertę ir pelno normos taip nepasiektų išlyginimo. Tačiau faktiškai egzistuojantis pelno normų skirtingumas, kadangi darbininkai prie to vis dėlto visada už vienodą darbo laiką gautų vienodą pridėtinę vertę, t. y. vienodą vertę virš savo būtinųjų poreikių, ir galėtų ją pasilikti sau, būtų „abejingas dalykas, lygiai kaip šiandien samdomam darbininkui yra abejingas dalykas, kokia pelno norma išreiškiama iš jo išspausta pridėtinės vertės kvota“ (III. 155). Kadangi tokie santykiai, kuriuose gamybos priemonės priklauso darbininkui, istoriškai yra ankstesni ir randami tiek senajame, tiek moderniame pasaulyje, pvz., pas savo žemę dirbantį žemvaldį valstietį ir pas amatininką, Marx laiko save turinčiu teisę pareikšti, jog „visiškai dalykiška laikyti prekių vertes ne tik teoriškai, bet ir istoriškai gamybos kainų prius“ (III. 156)

Tačiau kapitalistiškai organizuotoje visuomenėje šis verčių virtimas gamybos kainomis ir su tuo susijęs pelno normų išlyginimas iš tiesų vyksta. Apie šio išlyginimo proceso varomąsias jėgas ir apie jų veikimo pobūdį Marx, po ilgų parengiamųjų svarstymų, kuriuose nagrinėjamas rinkos vertės ir rinkos kainos susidarymas, ypač tuo atveju, kai įvairios į rinką patenkančios prekės dalys pagaminamos skirtingomis palankiomis gamybos sąlygomis, labai aiškiai ir glaustai pasisako šiais žodžiais: „Jei prekės ... parduodamos pagal jų vertes, tai atsiranda ... labai skirtingos pelno normos ... Tačiau kapitalas pasitraukia iš sferos su žema pelno norma ir veržiasi į kitą, duodančią aukštesnį pelną. Šiuo nuolatiniu pasitraukimu ir įsiveržimu, vienu žodžiu, savo pasiskirstymu tarp įvairių sferų, atsižvelgiant į tai, kur pelno norma krinta, kur kyla, jis sukuria tokį pasiūlos santykį su paklausa, kad vidutinis pelnas įvairiose gamybos sferose tampa toks pat ir todėl vertės virsta gamybos kainomis“ (III. 175/6)²

15 v | 15 | 40 | 70 | 55 | 77 | 22% | + 7 | | V

Šių eilučių autorius prieš ilgą eilę metų, gerokai anksčiau, nei išsivystė pradžioje aprašyta literatūra apie vienodos vidutinės pelno normos suderinamumą su Marx vertės dėsniu, savo nuomonę apie šį dalyką buvo išreiškęs šiais žodžiais: „Arba produktai iš tikrųjų ilgainiui išsimaino pagal juose glūdinčio darbo santykį ... – tada kapitalo pelnų niveliacija yra neįmanoma. Arba vyksta kapitalo pelnų niveliacija – tada neįmanoma, kad produktai ir toliau išsimainytų pagal juose glūdinčio darbo santykį“.⁹

Faktinį šių dviejų prielaidų nesuderinamumą iš Marx stovyklos pirmasis prieš keletą metų pripažino Conrad Schmidt.¹⁰ Dabar turime autentišką paties Meistro patvirtinimą. Visiškai aiškiai ir tiesiai jis pasakė, kad vienoda pelno norma įmanoma tik parduodant prekes tokiomis kainomis, kuriomis viena prekių dalis išsimaino aukščiau, kita – žemiau savo vertės, vadinasi, nukrypstant nuo jose įkūnyto darbo santykio. Taip pat ir dėl to jis nepaliko mūsų abejonėje, kurią iš dviejų nesuderinamų nuostatų jis laiko ta, kuri atitinka tikrovę. Jis su dėkingumo vertu aiškumu ir atvirumu moko, kad tai yra kapitalo pelnų niveliacija. Ir jis nedvejodamas su tuo pačiu aiškumu ir atvirumu moko, kad faktiškai atskiros prekės tarpusavyje išsimaino ne pagal jose glūdinčio darbo santykį, bet pagal tą nuo jo nukrypstantį santykį, kurio reikalauja kapitalo pelnų niveliacija.

Kokiame santykyje su garsiuoju pirmojo tomo vertės dėsniu yra šis trečiojo tomo mokymas? Ar jame slypi taip įtemptai laukta „tariamo“ prieštaravimo išsprendimas? Ar jame yra įrodymas, „kaip ne tik nepažeidžiant vertės dėsnio, bet juo labiau jo pagrindu gali ir turi susidaryti vienoda vidutinė pelno norma“? Ar jame veikiau nėra kaip tik priešingo dalyko: būtent realaus nesutaikomo prieštaravimo konstatavimo ir įrodymo, kad vienoda vidutinė pelno norma gali susidaryti tik tada, jei ir todėl, kad tariamasis vertės dėsnis negalioja?

Manau, kas stebi nešališkai ir blaiviai, tas negalės ilgai likti abejonėje. Pirmajame tome su didžiausiu galimu pabrėžimu buvo mokoma, kad visa vertė remiasi darbu ir tik darbu, kad prekių vertės santykiauja tarpusavyje kaip jų gamybai reikalingas darbo laikas; šie teiginiai buvo išvesti ir tarsi išdistiliuoti tiesiogiai ir išimtinai iš prekių mainų santykių, kuriems jie yra „imanentiniai“; mes buvome paraginti „išeiti iš prekių mainomosios vertės ir mainų santykio, kad užčiuoptume juose paslėptą jų vertę“ (I. 23); vertė mums buvo paaiškinta kaip tas bendra, „kas pasireiškia prekių mainų santykyje“ (I. 13); priverstinos, jokios išimties neleidžiančios išvados forma ir pabrėžimu mums buvo pasakyta, kad dviejų prekių sulyginimas mainuose reiškia, jog jose egzistuoja „to paties dydžio bendrumas“, prie kurio kiekviena iš dviejų „turi būti redukuojama“ (I. 11); todėl, nekreipiant dėmesio į momentinius, atsitiktinius nukrypimus, kurie betgi „pasirodo kaip prekių mainų dėsnio pažeidimas“ (I. 142), ilgainiui ir iš principo prekės, įkūnijančios vienodą darbo kiekį, turi būti mainomos viena į kitą. – O dabar, trečiajame tome, mums glaustai ir sausai paaiškinama, kad tai, kas pagal pirmojo tomo mokymą turi būti, nėra ir negali būti; kad atskiros prekės, ir būtent ne atsitiktinai ar laikinai, o būtinai ir nuolatos, viena į kitą išsimaino ir turi išsimainyti kitokiu santykiu nei įkūnyto darbo santykiu!

Negaliu kitaip, aš nematau čia nieko, kas būtų priešingumo paaiškinimas ir sutaikymas, bet matau patį nuogą prieštaravimą. Trečiasis Marx tomas išsigina pirmojo. Vidutinės pelno normos ir gamybos kainų teorija nesiderina su vertės teorija. Toks yra įspūdis, kurį, kaip manau, turi gauti kiekvienas logiškai mąstantis. Atrodo, kad jis ir gana visuotinai įsigalėjo. Loria, savo gyva ir vaizdinga raiškos maniera, jaučiasi priverstas „kietam, bet teisingam nuosprendžiui“, jog Marx „vietoj sprendimo pasiūlė mistifikaciją“; trečiojo tomo paskelbime jis įžvelgia Marx sistemos „rusiškąjį žygį“, jos „visiškiausią teorinį bankrotą“, „mokslinę savižudybę“, „formaliausią savo paties mokymo atsisakymą“ (l'abdicazione più esplicita alla dottrina stessa) ir „visišką bei galutinį prisidėjimą prie ortodoksiškiausių paniekintų ekonomistų mokymų“.¹¹

Tačiau net ir žmogus, kuris taip artimas Marxo sistemai kaip Werner Sombart, kaip labiausiai tikėtiną poveikį, kurį trečiasis tomas padarys daugumai skaitytojų, turi įvardyti „visuotinį galvos purtymą". „Daugumas visiškai nebus linkę laikyti dabar pateiktą ‚vidutinės pelno normos mįslės' ‚išsprendimą' kokiu nors ‚sprendimu'; jie manys, kad mazgas perkirstas, bet anaiptol neatrištas. Nes jeigu staiga iš nebūties iškyla ‚visai įprasta' gamybos sąnaudų teorija, tai kaip tik reiškia, kad garsioji vertės teorija nukrito po stalu. Nes jeigu galiausiai vis dėlto prieinu prie gamybos sąnaudų, kad paaiškinčiau pelną: kam tuomet visas tas sunkiasvoris vertės ir pridėtinės vertės teorijos aparatas?"¹² Sau pačiam Sombart, tiesa, pasilieka kitokį sprendimą. Jis imasi savito gelbėjimo mėginimo, kurio metu tačiau iš to, kas turi būti išgelbėta, tiek daug išmetama už borto, jog man atrodo gana abejotina, ar jis tuo pelnys kurio nors suinteresuotojo padėką. Šiam bet kuriuo atveju įdomiam ir pamokomam gelbėjimo mėginimui dar atidžiau prisiartinsiu. Tačiau tiek dar nepasiekėme; prieš pomirtinį gynėją mums dar reikia išklausyti patį meistrą, ir būtent su visu dėmesiu ir kruopštumu, kurio nusipelno toks svarbus dalykas.

Kaip visiškai savaime suprantama, Marx pats turėjo numatyti, kad jo „sprendimui" bus priekaištaujama, jog jis esąs ne „sprendimas", o jo vertės dėsnio atsisakymas. Šiai įžvalgai akivaizdžiai dėkinga savo kilme išankstinė savigyna, kuri, jei ne forma, tai esme, randama Marxo veikale. Marx mat nepraleidžia progos daugelyje vietų įterpti aiškų teiginį, kad nepaisant to, jog mainų santykius tiesiogiai valdo nuo verčių nukrypstančios gamybos kainos, vis dėlto viskas vyksta vertės dėsnio rėmuose ir kad vis dėlto šis dėsnis, bent jau „galutinėje instancijoje", viešpatauja kainoms. Jis mėgina šį požiūrį padaryti įtikinamą įvairiais išdėstymais ir pastabomis. Šios pastabos neturi vientiso pobūdžio. Marx šia tema neveda, kaip antraip įprasta jo papročiui, formalaus uždaro įrodymo eigos, o pateikia tik kelias greta viena kitos einančias atsitiktines pastabas, kuriose esama įvairiarūšių įrodymo pagrindų arba posakių, kuriuos galima taip aiškinti. Esant tokiai padėčiai, neįmanoma nuspręsti, kuriam iš šių įrodymo pagrindų Marx pats norėjo suteikti svarbiausią reikšmę, nei kaip jis įsivaizdavo šių įvairiarūšių įrodymo pagrindų tarpusavio santykį. Kad ir kaip būtų, bet kuriuo atveju, jeigu norime atiduoti deramą tiek meistrui, tiek savo kritiniam uždaviniui, kiekvienam iš šių įrodymo pagrindų esame skolingi tiksliausią dėmesį ir nešališką įvertinimą.

Argumentas: nors pavienės prekės tarpusavyje parduodamos brangiau arba pigiau už savo vertes, šie priešingi nukrypimai vis dėlto abipusiai panaikina vienas kitą, ir todėl pačioje visuomenėje – žvelgiant į visų gamybos šakų visumą – pagamintų prekių gamybos kainų suma vis dėlto lieka lygi jų verčių sumai.

Argumentas: vertės dėsnis valdo kainų judėjimą tuo, kad gamybai reikalingo darbo laiko sumažėjimas arba padidėjimas gamybos kainas kelia arba mažina (III. 158, panašiai III. 156).

Argumentas: vertės dėsnis, pasak Marxo teiginio, su nesumažintu autoritetu valdo prekių mainus tam tikrose „pirminėse" stadijose, kuriose verčių virtimas gamybos kainomis dar neįvyko.

Argumentas: sudėtingoje liaudies ūkyje vertės dėsnis bent netiesiogiai ir „galutinėje instancijoje" „reguliuoja" gamybos kainas tuo, kad pagal vertės dėsnį nustatoma bendroji prekių vertė reguliuoja bendrąją pridėtinę vertę, o ši savo ruožtu – vidutinio pelno dydį, taigi ir bendrąją pelno normą (III. 159).

Patikrinkime šiuos argumentus, kiekvieną atskirai, jų turinio atžvilgiu.

PIRMASIS ARGUMENTAS

Marx pripažįsta, kad pavienės prekės, atsižvelgiant į tai, ar jas gaminant pastovusis kapitalas dalyvavo virš- ar po vidurkio esančia dalimi, tarpusavyje keičiasi brangiau arba pigiau už savo vertę. Tačiau pabrėžiama, kad šie individualūs nukrypimai, vykstantys į priešingas puses, kaskart abipusiai vienas kitą kompensuoja arba panaikina, taip kad visų sumokėtų kainų suma vis dėlto tiksliai atitinka visų verčių sumą. „Tokia pat proporcija, kuria viena prekių dalis parduodama virš savo vertės, kita parduodama žemiau jos" (III. 135). „Bendroji prekių I–V kaina (Marxo naudojamame lentelės pavyzdyje) tad būtų lygi jų bendrajai vertei, ... vadinasi, iš tikrųjų piniginė išraiška viso darbo kiekio, praėjusio ir naujai pridėto, esančio prekėse I–V. Ir tokiu būdu pačioje visuomenėje – žvelgiant į visų gamybos šakų visumą – pagamintų prekių gamybos kainų suma yra lygi jų verčių sumai" (III. 138). Iš to galiausiai – daugiau ar mažiau aiškiai – išvedamas argumentas, kad bent jau visų prekių sumai arba visuomenei kaip visumai vertės dėsnis įrodo savo galiojimą. „Tačiau tai visada išsisprendžia taip, kad tai, kas vienoje prekėje per daug, kitoje per mažai įeina į pridėtinę vertę, ir kad todėl ir nukrypimai nuo vertės, slypintys prekių gamybos kainose, panaikina vienas kitą. Apskritai visoje kapitalistinėje gamyboje bendrasis dėsnis kaip viešpataujanti tendencija įsigali visada tik labai sudėtingu ir apytiksliu būdu, kaip niekada nenustatomas amžinų svyravimų vidurkis." (III. 140)

Šis argumentas Marxo literatūroje nėra naujas. Prieš keletą metų giminingoje situacijoje jį su dideliu pabrėžimu ir galbūt su dar didesniu principiniu aiškumu nei dabar pats Marx iškėlė Conrad Schmidt. Mėgindamas išspręsti vidutinės pelno normos mįslę, ir Schmidt, nors ir su kitokia tarpine motyvacija nei Marx, priėjo prie išvados, kad pavienės prekės tarpusavyje negali keistis pagal jose glūdinčio darbo santykį. Ir jis turėjęs kelti sau klausimą, ar ir kaip, atsižvelgiant į tai, dar gali būti kalbama apie Marxo vertės dėsnio galiojimą, ir savo teigiamą nuomonę jis grindė kaip tik dabar išdėstytu argumentu.³

Aš laikau jį visiškai netinkamu. Tai savo laiku pasakiau Conrad Schmidt atžvilgiu su pagrindimu, kuriame ir šiandien, ir paties Marxo atžvilgiu neturiu pagrindo pakeisti nė žodžio. Todėl galiu pasitenkinti tiesiog pažodžiui jį pakartodamas. Schmidt atžvilgiu paklausiau, kiek daug ar kiek mažai po to faktinio pripažinimo dar lieka iš garsiojo vertės dėsnio, ir tuomet tęsiau:

„Kad tačiau lieka nedaug, geriausiai iliustruoja kaip tik tos pastangos, kurias autorius skiria įrodymui, jog vertės dėsnis nepaisant visko išlieka galioti. Mat pripažinęs, kad faktinė prekių kaina gali nukrypti nuo jų vertės, jis pastebi, kad šis nukrypimas vis dėlto liečia tik tas kainas, kurias gauna pavienės prekės; kad jis priešingai išnyksta, kai tik žvelgiame į visų pavienių prekių sumą, į metinį nacionalinį produktą. Kainų suma, sumokama už visą nacionalinį produktą kartu paimtą, esą tikrai visiškai sutampa su jame faktiškai išsikristalizavusia verčių suma." (Böhm-Bawerk, p. 51)

Nežinau, ar man pavyks deramai iliustruoti šio teiginio reikšmę. Bent jau mėginsiu apie tai užsiminti.

„Koks gi apskritai yra ‚vertės dėsnio' uždavinys? Juk ne kas kita, kaip paaiškinti tikrovėje stebimą gėrybių mainų santykį. Norime žinoti, kodėl mainuose, pavyzdžiui, vienas surdutas vertas lygiai tiek pat, kiek 20 uolekčių drobės, kodėl 10 svarų arbatos verti tiek pat, kiek 1/2 tonos geležies, ir t. t. Taip ir pats Marx suprato vertės dėsnio aiškinamąjį uždavinį. O apie mainų santykį akivaizdžiai gali būti kalbama tik tarp įvairių pavienių prekių tarpusavyje. Tačiau vos tik imame žvelgti į visas prekes kartu paimtas ir sumuojame jų kainas, mes būtinai ir sąmoningai abstrahuojamės nuo šios visumos viduje egzistuojančio santykio. Santykiniai kainų skirtumai viduje juk kompensuojasi sumoje. Kiek, pavyzdžiui, arbata verta daugiau už geležį, tiek geležis verta mažiau už arbatą, ir atvirkščiai. Bet kuriuo atveju tai nėra atsakymas į mūsų klausimą, jeigu teiraujamės apie gėrybių mainų santykį liaudies ūkyje, o mums atsakoma kainų suma, kurią visos kartu gauna; lygiai taip pat, kaip jeigu teirautumėmės, keliomis minutėmis ar sekundėmis nugalėtojas lenktynėse trasai įveikti sugaišo mažiau nei jo konkurentai, o mums atsakytų: visi konkurentai kartu paimti sugaišo 25 minutes 13 sekundžių" (Böhm-Bawerk).

„Dabar reikalas atrodo taip. Į vertės problemos klausimą marksistai iš pradžių atsako savo vertės dėsniu, kad prekės keičiasi proporcingai jose įkūnytam darbo laikui; paskui jie – užslėptai ar atvirai – atšaukia šį atsakymą pavienių prekių mainų sričiai, taigi kaip tik tai sričiai, kurioje klausimas apskritai turi prasmę, ir pilna grynybe palaiko jį tik visam nacionaliniam produktui kartu paimtam, taigi sričiai, kurioje anas klausimas, būdamas beobjektis, apskritai negali būti keliamas. Taigi kaip atsakymas į tikrąjį vertės problemos klausimą „vertės dėsnis" prisipažintinai paneigiamas faktų, o vieninteliame taikyme, kuriame jis nėra paneigiamas, jis nebėra atsakymas į klausimą, iš tikrųjų reikalaujantį sprendimo, o galėtų geriausiu atveju būti atsakymu į kokį nors kitą klausimą" (Böhm-Bawerk).

„Tačiau jis net nėra atsakymas į kitą klausimą, o yra visai joks atsakymas, tai paprasčiausia tautologija. Nes, kaip žino kiekvienas nacionalekonomas, jeigu žvelgiame pro dengiančias pinigų apyvartos formas, prekės galiausiai vėl keičiasi į prekes. Kiekviena į mainus įstojanti prekė kartu yra prekė, bet ir savo atlygio kaina. Prekių suma tad yra tapati už jas sumokėtų kainų sumai. Arba: kaina už visą nacionalinį produktą kartu paimtą yra ne kas kita kaip – pats nacionalinis produktas. Tokiomis aplinkybėmis, tiesa, visiškai teisinga, kad kainų suma, sumokama už visą nacionalinį produktą kartu, visiškai sutampa su pastarajame išsikristalizavusia verčių arba darbo suma. Tačiau šis tautologinis teiginys nereiškia jokio tikrojo pažinimo prieaugio ir negali ypač pasitarnauti kaip krypties patikra tariamam dėsniui, kad gėrybės keičiasi proporcingai jose įkūnytam darbui. Nes šiuo keliu būtų galima lygiai taip pat gerai – arba veikiau lygiai taip pat blogai – patikrinti ir bet kurį kitą „dėsnį", pavyzdžiui, „dėsnį", kad gėrybės keičiasi pagal savo savitojo svorio mastą! Nes nors, tiesa, vienas svaras aukso kaip „pavienė prekė" keičiasi ne į vieną svarą geležies, o į 40 000 svarų geležies, tačiau kainų suma, sumokama už vieną svarą aukso ir 40 000 svarų geležies kartu paimtus, yra ne daugiau ir ne mažiau kaip 40 000 svarų geležies ir 1 svaras aukso. Taigi bendrasis kainų sumos svoris – 40 001 svaras – visiškai tiksliai atitinka prekių sumoje įkūnytą bendrąjį svorį, taip pat 40 001 svaro, ir vadinasi, svoris yra tikrasis mastas, pagal kurį reguliuojasi gėrybių mainų santykis?!" (Böhm-Bawerk)

Iš šio sprendimo, kurį šiandien nukreipiu prieš patį Marxą, neturiu nieko atimti, nei ko nors pridėti, nebent galbūt tai, kad Marxas, pateikdamas čia vertinamą argumentą, padaro dar tam tikrą papildomą klaidą, kurios Schmidtas savo laiku nebuvo padaręs. Mat Marxas ką tik cituotoje vietoje trečiojo tomo 140 puslapyje siekia idėją, jog jo vertės dėsniui vis dėlto galima priskirti tam tikrą realią galiojimo sritį, net jei pavieniai atvejai jam nepaklūsta, palaikyti bendra sentencija, kurios objektas yra šio dėsnio veikimo būdas. Pakalbėjęs apie tai, kad „nukrypimai nuo vertės, glūdintys gamybos kainose, vienas kitą panaikina“, jis priduria pastabą, jog bendrasis dėsnis visoje kapitalistinėje gamyboje „apskritai įsigali tik labai sudėtingu ir apytiksliu būdu, kaip nustatytinas amžinų svyravimų vidurkis, kaip vyraujanti tendencija“.

Marxas čia supainioja du labai skirtingus dalykus: svyravimų vidurkį ir vidurkį tarp nuolat ir iš esmės nelygių dydžių. Jis visiškai teisus, kad ne vienas bendrasis dėsnis įsigali tik tokiu būdu, jog iš nuolatinių svyravimų atsirandantis vidurkis atitinka dėsnio išreikštą normą. Kiekvienas nacionalekonomas žino tokius dėsnius, kaip, pavyzdžiui, dėsnį, kad kainos prilygsta gamybos sąnaudoms, kad darbo užmokesčio dydis įvairiose veiklos šakose, kapitalo pelno dydis įvairiose gamybos srityse, atmetus ypatingas nelygybės priežastis, linksta nusistovėti vienodame lygyje, ir kiekvienas nacionalekonomas yra linkęs pripažinti šiuos dėsnius „dėsniais“, nors galbūt nė vienas atvejis jų neatitinka kuo smulkiausiu tikslumu. Ir todėl nuoroda į tokį, tik vidurkyje ir bendrai pasireiškiantį veikimo būdą turi stipriai patraukiantį momentą. Tačiau atvejis, kurio naudai Marxas pasitelkia šią patraukiančią nuorodą, yra visiškai kitokio pobūdžio. Gamybos kainų, kurios nukrypsta nuo „verčių“, atveju kalbama ne apie svyravimus, o apie būtinas ir nuolatines divergencijas. Iš dviejų prekių A ir B, kurios įkūnija vienodą darbo kiekį, bet pagamintos kapitalais, kurių organinė sandara yra nevienoda, kiekviena svyruoja ne apie vieną ir tą patį vidurkį, pavyzdžiui, apie 50 fl. vidurkį, o kiekviena nuolat užima kitą kainų lygį, pavyzdžiui, prekė A, kurios gamyboje dalyvavo mažai pastoviojo kapitalo ir kuri reikalauja palūkanų, – 40 fl. lygį, prekė B, kuriai reikia atlyginti palūkanas už daug pastoviojo kapitalo, – 60 fl. lygį, su išlyga dėl svyravimų apie šiuos skirtingus lygius. Jei turėtume reikalą tik su svyravimais apie tą patį lygį, taip kad kartais prekė A kainuotų 48 fl., o prekė B 52 fl., kartais atvirkščiai – prekė A 52, o prekė B tik 48 fl., tuomet iš tiesų būtų galima sakyti, kad vidutiniškai abi prekės yra vienodos kainos, ir šioje aplinkybėje, jei ji būtų stebima visuotinai, nepaisant svyravimų, būtų galima įžvelgti „dėsnio“, kad prekės, kuriose įkūnyta vienodai darbo, mainomos viena su kita lygiais pagrindais, patvirtinimą.

Bet jei iš dviejų prekių, kurios įkūnija vienodą darbo kiekį, viena nuolat ir reguliariai išlaiko 40, o kita lygiai taip pat nuolat ir reguliariai 60 fl. kainą, tuomet matematikas, žinoma, ir tarp šių nelygių dydžių gali nubrėžti 50 fl. vidurkį. Tačiau toks vidurkis turi visiškai kitą reikšmę, arba teisingiau pasakius, mūsų dėsniui jis neturi jokios reikšmės. Juk matematinį vidurkį visada galima nubrėžti ir tarp pačių nelygiausių dydžių, o kartą jį nubrėžus, priešingi nukrypimai nuo jo savo dydžiu visada „vienas kitą panaikina“: kiek vienas dydis viršija vidurkį, lygiai tiek pat kitas būtinai turi atsilikti nuo jo! Tačiau akivaizdu, kad tokiu žaidimu su „vidurkiais“ ir „vienas kitą panaikinančiais nukrypimais“ faktą, jog tarp prekių, kurių darbo sąnaudos vienodos, bet kapitalo sandara nevienoda, esama būtinų ir nuolatinių kainų skirtumų, galima paversti iš tariamo vertės dėsnio paneigimo į jo patvirtinimą lygiai taip pat menkai, kaip menkai būtų galima turėti polinkį ar teisę tuo įrodyti tezę, jog visos gyvūnų rūšys, įskaitant vienadienes muses ir dramblius, turi vienodą gyvenimo trukmę. Juk drambliai vidutiniškai gyvena 100 metų, vienadienės musės tik vieną vienintelę dieną. Bet tarp šių dydžių juk galima nubrėžti bendrą 50 metų vidurkį; kiek ilgiau gyvena drambliai, tiek trumpiau gyvena vienadienės musės; nukrypimai nuo vidurkio „taigi vienas kitą panaikina“, ir bendrai bei vidutiniškai vis dėlto laimi dėsnis, kad visos gyvūnų rūšys turi vienodą gyvenimo trukmę! –

Eikime toliau.

ANTRASIS ARGUMENTAS

Marxas įvairiose trečiojo tomo vietose vertės dėsniui priskiria, kad jis „valdo kainų judėjimą“, ir šio valdymo įrodymu laiko faktą, jog ten, kur krinta prekių gamybai reikalingas darbo laikas, krinta ir kainos, o kur jis kyla, kyla ir kainos, esant nepakitusioms kitoms aplinkybėms.⁴

Ir ši išvada remiasi mąstymo klaida, kuri tokia ryški, kad turi stebinti, kaip ji galėjo praslysti pačiam Marxui. Mat tai, kad, esant nepakitusioms kitoms aplinkybėms, kartu su darbo sąnaudų dydžiu kyla ir krinta kainos, akivaizdžiai įrodo ne daugiau ir ne mažiau, kaip kad darbas yra vienas iš kainų nulemiančių veiksnių. Taigi tai įrodo faktą, dėl kurio visi sutaria, kuris nėra ypatinga Marxo nuomonė, o lygiai taip pat pripažįstamas ir mokomas klasikų bei „vulgariųjų ekonomistų“. Tačiau Marxas savo vertės dėsniu buvo tvirtinęs daug daugiau: jis buvo tvirtinęs, kad darbo sąnaudos yra vienintelė aplinkybė, reguliuojanti prekių mainų santykius (atmetus atsitiktinius momentinius pasiūlos ir paklausos svyravimus). Kad šis dėsnis valdo kainų judėjimą, akivaizdžiai būtų galima sakyti tik tuomet, jei (nuolatinio) kainų pasikeitimo negalėtų sukelti ar perteikti jokia kita priežastis, kaip tik darbo laiko dydžio pasikeitimas. Tačiau to Marxas visai netvirtina ir negali tvirtinti; juk iš jo paties mokymo išplaukia, kad kainos pasikeitimas turi įvykti, pavyzdžiui, ir tuomet, kai darbo sąnaudos lieka nepakitusios, bet dėl gamybos proceso sutrumpinimo ir panašiai pasikeičia organinė kapitalo sandara. Taigi Marxo pasitelktą teiginį be jokių kliūčių galima pastatyti greta kito, visiškai lygiateisio teiginio: kad kainos kyla ir krinta ten, kur, esant nepakitusioms kitoms aplinkybėms, kyla ir krinta kapitalo investicijos trukmė. Bet kiek menkai pastaruoju teiginiu akivaizdžiai galima įrodyti ar patvirtinti, jog kapitalo investicijos trukmė yra vienintelė mainų santykius valdanti aplinkybė, lygiai taip pat menkai galima ir atvirkščiai aplinkybėje, kad darbo sąnaudų dydžio pasikeitimai apskritai palieka pėdsakus kainų judėjime, įžvelgti tariamo dėsnio, jog mainų santykius valdo vien darbas, patvirtinimą.

TREČIASIS ARGUMENTAS

Šio argumento Marxas neišplėtojo aiškiu apibrėžtumu, tačiau medžiaga jam įpinta į tuos išvedžiojimus, kurių objektas yra „iš tikrųjų sudėtingo klausimo“, „kaip vyksta pelno normos suvienodinimas iki bendrosios pelno normos“, aiškinimas (III. 153 ir toliau).

Argumento branduolį trumpiausiai galima išlukštenti tokiu būdu. Marxas tvirtina – ir turi tvirtinti –, kad „pelno normos iš pradžių yra labai skirtingos“ (III. 136) ir kad jų suvienodinimas iki bendrosios pelno normos tegali būti „rezultatas, o ne išeities taškas“ (III. 153). Ši tezė toliau apima pretenziją, jog esama kažkokių „pirmykščių“ būsenų, kuriose į pelno normų suvienodinimą vedantis „verčių virtimas gamybos kainomis“ dar nėra įvykęs ir kurios todėl dar yra pilnoje ir tiesioginėje vertės dėsnio valdžioje. Taigi šiam dėsniui pretenduojama į tam tikrą, jam visiškai pavaldžią galiojimo sritį.

Pažvelkime atidžiau, kokios tai turėtų būti sritys ir kokius įrodymus Marxas pateikia, kad jose mainų santykius iš tiesų normuoja vien tik prekėse įkūnytas darbas.

Pelno normų suvienodinimas, pasak Marxo, susietas su dviem prielaidomis: pirma, kad apskritai jau viešpatautų kapitalistinis gamybos būdas (III. 154), ir antra, kad konkurencija veiksmingai reikštų savo niveliuojantį veikimą (III. 136, 151, 159, 175/76). Todėl logiškai „pirmykščių būsenų“ su grynu vertės dėsnio režimu turėsime ieškoti ten, kur stinga arba vienos, arba kitos iš šių dviejų prielaidų (arba, savaime suprantama, abiejų vienu metu).

Dėl pirmojo atvejo Marxas pats išsamiai pasisakė. Įvykius visuomenės būsenoje, kurioje dar negaminama kapitalistiškai, o „kur gamybos priemonės priklauso darbininkui“, jis padaro išsamaus aprašymo objektu, kuris šioje stadijoje prekių kainas iš tiesų parodo valdomas išimtinai jų verčių. Kad skaitytojui būtų įmanoma susidaryti nešališką sprendimą apie tai, kiek įrodomosios galios glūdi šiame aprašyme, turiu jį pateikti visu jo tekstu.

„Punctum saliens dažniausiai išryškės, jei reikalą suvoksime taip: tarkime, kad patys darbininkai turi savo atitinkamas gamybos priemones ir keičiasi savo prekėmis vieni su kitais. Tuomet šios prekės nebūtų kapitalo produktai. Priklausomai nuo techninės jų darbų prigimties, įvairiose darbo šakose naudojamų darbo priemonių ir darbo medžiagų vertė būtų skirtinga; lygiai taip pat, neatsižvelgiant į nevienodą naudojamų gamybos priemonių vertę, būtų reikalingas skirtingas jų kiekis tam tikram darbo kiekiui, priklausomai nuo to, ar tam tikra prekė gali būti pagaminta per valandą, o kita tik per dieną ir t. t. Tarkime toliau, kad šie darbininkai vidutiniškai dirba vienodai ilgą laiką, įskaičiavus išlyginimus, kylančius dėl skirtingo darbo intensyvumo ir t. t. Tuomet abu darbininkai prekėse, sudarančiose jų dienos darbo produktą, pirma, būtų atstatę savo išlaidas, sunaudotų gamybos priemonių sąnaudų kainas. Šios būtų skirtingos priklausomai nuo techninės jų darbo šakų prigimties. Abu, antra, būtų sukūrę vienodą naujosios vertės kiekį, būtent prie gamybos priemonių pridėtą darbo dieną. Tai apimtų jų darbo užmokestį plius pridėtinę vertę – pridėtinį darbą, viršijantį jų būtinuosius poreikius, tačiau kurio rezultatas priklausytų jiems patiems. Jei išsireikšime kapitalistiškai, tai abu gauna tą patį darbo užmokestį plius tą patį pelną, bet taip pat ir vertę, išreikštą, pavyzdžiui, dešimties valandų darbo dienos produktu. Tačiau, pirma, jų prekių vertės būtų skirtingos. Prekėje I, pavyzdžiui, būtų daugiau vertės dalies, tenkančios sunaudotoms gamybos priemonėms, negu prekėje II. Pelno normos taip pat būtų labai skirtingos I ir II atveju, jei čia pelno norma pavadintume pridėtinės vertės santykį su visa avansuotų gamybos priemonių verte. Pragyvenimo priemonės, kurias I ir II kasdien suvartoja gamybos metu ir kurios atstoja darbo užmokestį, čia sudarys tą avansuotų gamybos priemonių dalį, kurią kitur vadiname kintamuoju kapitalu. Tačiau pridėtinės vertės už vienodą darbo laiką būtų tos pačios I ir II atveju, arba dar tiksliau: kadangi I ir II kiekvienas gauna vienos darbo dienos produkto vertę, jie, atskaičius avansuotų „pastoviųjų“ elementų vertę, gauna vienodas vertes, iš kurių dalį galima laikyti gamyboje suvartotų pragyvenimo priemonių atstatymu, o kitą – virš to esančia pertekline pridėtine verte. Jei I turi daugiau išlaidų, tai jos yra atstatytos didesne jo prekės vertės dalimi, atstojančia šią „pastoviąją“ dalį, todėl jis taip pat vėl turi didesnę visos savo produkto vertės dalį paversti šios pastoviosios dalies materialiniais elementais, tuo tarpu II, jei už ją gauna mažiau, dėl to taip pat tuo mažiau turi atvirkščiai paversti. Pelno normų skirtumas šiuo atveju būtų abejingas dalykas, lygiai kaip šiandien samdomam darbininkui yra abejingas dalykas, kokia pelno norma išreiškiamas iš jo išspaustas pridėtinės vertės kiekis, ir lygiai kaip tarptautinėje prekyboje pelno normų skirtumas tarp įvairių tautų yra abejingas dalykas jų prekių mainams.“ (III. 154 ir t.)

Ir štai Marx iš hipotetinio „prielaidos“ kalbėjimo būdo su jo „būtų“ ir „turėtų būti“ staiga pereina prie visiškai pozityvių išvadų. „Prekių keitimas pagal jų vertes arba apytiksliai pagal jų vertes reikalauja kur kas žemesnės pakopos negu keitimas pagal gamybos kainas ...“ .. ir „todėl yra visiškai pagrįsta laikyti prekių vertes ne tik teoriškai, bet ir istoriškai gamybos kainų prius. Tai galioja būsenoms, kuriose darbininkui priklauso gamybos priemonės, ir tokia būsena randama tiek senajame, tiek moderniajame pasaulyje, pas savarankiškai dirbantį žemę turintį valstietį ir pas amatininką“ (III. 155, 156).

Ką turime manyti apie šiuos samprotavimus?

Visų pirma prašau skaitytoją įsitikinti ir konstatuoti, kad „prielaidos“ tonu išlaikytoje dalyje iš tiesų yra labai nuosekliai išlaikytas vaizdas, kaip turėtų atrodyti mainų apyvarta tose primityviose visuomenės būsenose, jei viskas vyktų pagal Markso vertės dėsnį, tačiau joje nėra nė šešėlio įrodymo ar net įrodymo bandymo, kad esant duotosioms prielaidoms viskas taip ir turėtų vykti. Marx pasakoja, „tariasi“, teigia, bet nė vienu žodžiu neįrodo. Todėl yra drąsus, kad nepasakytum naivus, šuolis, kai Marx tuo remdamasis, tarsi būtų laimingai įvykdęs tikrą įrodinėjimo eigą, kaip nustatytą rezultatą paskelbia, jog „todėl“ esą visiškai pagrįsta vertes ir istoriškai laikyti gamybos kainų prius. Iš tikrųjų negali būti nė kalbos apie tai, kad Marx savo „prielaida“ būtų įrodęs istorinį tokios būsenos egzistavimą; jis ją tik iš savo teorijos postulavo kaip hipotezę, dėl kurios patikimumo, savaime suprantama, mums turi būti palikta laisvė susidaryti pagrįstą nuomonę.

Iš tikrųjų prieš jos patikimumą egzistuoja rimčiausios vidinės ir išorinės abejonės. Ji yra viduje neįtikėtina, ir tiek, kiek čia gali būti kalba apie patirties patikrinimą, ir šis liudija prieš ją.

Ji yra viduje visiškai neįtikėtina. Ji būtent reikalautų, kad gamintojams laikas, kuriuo jie gauna atlygį už savo veiklą, būtų kažkas visiškai abejinga – o tai ekonomiškai ir psichologiškai neįmanoma. Išsiaiškinkime tai, skaitmeniškai išplėtodami paties Markso vartojamą pavyzdį. Marx lygina du darbininkus I ir II. Darbininkas I atstovauja gamybos šakai, kuriai techniškai reikia santykinai daug ir vertingų parengiamųjų gamybos priemonių, žaliavų, įrankių, pagalbinių medžiagų. Tarkime, kad pavyzdį padarytume skaitmenišką, jog parengiamųjų gamybos priemonių pagaminimas reikalauja penkerių darbo metų, o jų perdirbimas į gatavus produktus vyksta šeštaisiais darbo metais. Tarkime toliau, kas tikrai neprieštarauja Markso hipotezės dvasiai, juk ji nori pavaizduoti gana primityvią, pirmykštę būseną, kad darbininkas I pats atlieka abiejų rūšių darbus – tiek parengiamųjų gamybos priemonių pagaminimą, tiek jų perdirbimą į gatavus produktus. Esant tokioms aplinkybėms jis akivaizdžiai iš gatavo produkto pardavimo, kuris negali įvykti anksčiau nei šeštųjų darbo metų pabaigoje, gaus atlygį ir už pirmųjų metų parengiamąjį darbą, arba, kitaip tariant, atlygio už pirmųjų metų darbą jis turės laukti penkerius metus, už antrųjų metų – ketverius metus, už trečiųjų metų – trejus metus ir t. t., arba vidutiniškai per visus šešerius darbo metus jis turės laukti atlygio maždaug trejus metus po atlikto darbo. Darbininkas II, priešingai, atstovaujantis gamybos šakai, kuriai reikia santykinai mažai parengiamųjų gamybos priemonių, galbūt visus parengiamuosius ir baigiamuosius darbus atliks tik vieno mėnesio ciklu, todėl beveik iškart po savo darbo atlikimo iš savo produkto pajamų gaus ir atlygį už jį.

Markso hipotezė dabar tariasi, kad I ir II prekių rūšių kainos nustatomos tiksliai pagal sunaudotų darbo kiekių santykį, kad tad šešerių metinių darbų produktas I rūšyje parduodamas lygiai taip pat brangiai, kaip šešerių metinių darbų produktų suma II rūšyje. Iš to toliau seka, kad I rūšyje darbininkas už kiekvienus darbo metus tenkinasi vidutiniškai trejais metais uždelstu to paties dydžio mokėjimu, kurį darbininkas II rūšyje gauna be jokio uždelsimo; kad todėl laikinis darbo užmokesčio gavimo uždelsimas yra aplinkybė, neturinti Markso hipotezėje jokio vaidmens ir ypač nepajėgi padaryti jokios įtakos konkurencijai, įvairių gamybos šakų stipresniam ar silpnesniam apgyvendinimui, atsižvelgiant į tai, ar dėl savo gamybos periodo ilgio jos užkrauna trumpesnį, ar ilgesnį laukimo laiką.

Ar tai tikėtina, palieku skaitytojui spręsti. Marx kitur visiškai teisingai pripažįsta, kad ypatingos šalutinės aplinkybės, būdingos kurios nors gamybos šakos darbui – ypatingas darbo intensyvumas, įtampa, nemalonumas – per konkurencijos žaismą iškovoja sau kompensaciją darbo užmokesčio dydyje. Argi keletą metų trunkantis darbo atlygio atidėjimas neturėtų taip pat būti kompensacijos reikalaujanti aplinkybė? Ir toliau: tarkime, kad iš tikrųjų visi gamintojai vienodai mielai lauktų savo užmokesčio trejus metus, kaip ir visai nelauktų, – ar visi jie apskritai gali laukti? Marx, tiesa, daro prielaidą, kad „darbininkai turi savo atitinkamas gamybos priemones“, bet jis nedaro prielaidos ir tikriausiai negali daryti prielaidos, kad kiekvienas iš jų turi tiek gamybos priemonių, kiek reikia tai gamybos šakai vykdyti, kuri dėl techninių priežasčių reikalauja disponuoti didžiausia gamybos priemonių suma. Todėl įvairios gamybos šakos jokiu būdu nėra vienodai prieinamos visiems gamintojams. Veikiau tos šakos, kurios reikalauja mažiausio gamybos priemonių avanso, yra pačios bendriausiai prieinamos, o šakos, reikalaujančios didesnio kapitalo, yra prieinamos vis mažesnei mažumai. Argi tai neturėtų jokios įtakos tam, kad pasiūla pastarosiose šakose patiria tam tikrą apribojimą, dėl kurio galiausiai jų produktų kaina pakyla virš to santykinio lygio, kurio yra tos šakos, kurios vykdomos be odiozinės šalutinės laukimo sąlygos ir yra prieinamos kur kas platesniam konkurentų ratui?

Kad čia įsiterpia tam tikras neįtikėtinumas, jautė ir pats Marx. Jis iš pradžių taip pat užregistruoja, nors ir kita forma, kad kainų nustatymas vien proporcingai darbo kiekiui kita kryptimi veda į neproporcingumą. Jis tai užregistruoja – be to, lygiai taip pat teisinga – forma, kad „pridėtinė vertė“, kurią abiejų gamybos šakų darbininkai gauna viršydami savo pragyvenimo poreikius, apskaičiuota nuo avansuotų gamybos priemonių, sudaro nevienodas pelno normas. Savaime kyla klausimas, kodėl šis nelygumas neturėtų būti, lygiai kaip „kapitalistinėje“ visuomenėje, nulyginamas konkurencijos? Marx jaučia būtinybę į tai atsakyti, ir tai taip pat yra vienintelis priemaišas, šalia paprastų teiginių turintis pagrindimo bandymo pobūdį. Ką gi jis atsako? Esmė esanti ta, kad abu darbininkai už vienodą darbo laiką gauna vienodas pridėtines vertes, arba dar tiksliau apibrėžiant: kad jie už vienodą darbo laiką „atskaičius avansuotų pastoviųjų elementų vertę, gauna vienodas vertes“, ir esant šiai prielaidai pelno normų skirtumas jiems esąs „abejingas dalykas, lygiai kaip šiandien samdomam darbininkui yra abejingas dalykas, kokia pelno norma išreiškiamas iš jo išspaustas pridėtinės vertės kiekis“.

Ar tai vykęs palyginimas? Jei aš ko nors negaunu, tai man iš tikrųjų gali būti visiškai abejinga, ar tai, ko aš negaunu, apskaičiuota nuo trečiojo asmens kapitalo, sudaro aukštą ar žemą procentą. Bet jei aš ką nors iš principo gaunu, kaip darbininkas nekapitalistinėje hipotezėje turi gauti pridėtinę vertę kaip pelną, tai man jokiu būdu nėra abejinga, pagal kokį mastą šis pelnas turi būti apskaičiuotas ir paskirstytas. Geriausiu atveju gali būti atviras klausimas, ar šis pelnas turi būti apskaičiuotas ir paskirstytas tik pagal atlikto darbo mastą, ar taip pat ir pagal avansuotų gamybos priemonių mastą: bet tiesiog „abejingas“ tai dalyviams tikrai nėra, ir jei todėl teigiamas šiek tiek neįtikėtinas faktas, kad nevienodos pelno normos gali nuolat egzistuoti viena šalia kitos, nebūdamos nulyginamos konkurencijos, tai to tikrai negalima motyvuoti tuo, kad pelno normų dydis dalyvių interesams esąs kažkas visiškai abejinga.

Bet ar darbininkai Marxo hipotezėje yra vienodai traktuojami bent jau kaip darbininkai? Už vienodą darbo laiką jie kaip atlygį gauna vienodas vertes ir pridėtines vertes, tačiau gauna jas skirtingu metu: vienas – iškart po atlikto darbo, kitas privalo metų metus laukti atlyginimo. Ar tai iš tikrųjų vienodas traktavimas, ar veikiau šis procesas neapima nelygybės šalutinėje atlyginimo aplinkybėje, kuri darbininkams negali būti nesvarbi, kuriai jie priešingai, kaip rodo patirtis, ir visiškai pagrįstai, yra labai jautrūs? Kuriam darbininkui šiandien būtų nesvarbu, ar savaitės užmokestį jis gaus šeštadienio vakarą, ar metais vėliau, ar trejais metais vėliau? Ir tokios jautrios nelygybės neturėtų būti nušlifuojamos konkurencijos? Tai nelygtinis dalykas, kurio paaiškinimą Marxas mums liko skolingas.

Tačiau jo hipotezė yra ne tik vidujai neįtikima, bet ir prieštarauja patirties faktams. Tiesa, apie tariamą atvejį visu jo tipišku grynumu mes, savaime suprantama, apskritai neturime jokios tiesioginės patirties, nes būsena, kurioje samdomas darbas apskritai nepasitaiko ir kiekvienas gamintojas yra nepriklausomas savo gamybos priemonių savininkas, visu savo grynumu niekur daugiau nebegali būti stebima. Vis dėlto ir „šiuolaikiniame pasaulyje“ esama būsenų ir santykių, kurie Marxo hipotezę bent apytikriai atitinka. Jie randami, kaip pats Marxas pabrėžia (III. 156), „pas savarankiškai dirbantį žemvaldį valstietį ir pas amatininką“. Pagal Marxo hipotezę dabar turėtų būti galima stebėti, kad šių asmenų pajamų dydis yra visiškai nepriklausomas nuo kapitalo, kurį jie taiko savo gamyboje, dydžio. Kiekvienas jų turėtų gauti vienodą darbo užmokesčio ir pridėtinės vertės sumą, nesvarbu, ar kapitalas, kurį atstovauja jų gamybos priemonės, sudaro 10 fl., ar 10.000 fl. Tačiau manau, kad nepatirsiu jokio skaitytojo abejonės, jeigu teigsiu, kad aprašytuose sluoksniuose nors retai egzistuoja tokia tiksli apskaita, kad santykius būtų galima nustatyti skaitmeniniu tikslumu, tačiau vyraujantis įspūdis tikrai ne Marxo hipotezę patvirtins, bet priešingai – kreipsis ta linkme, kad apskritai tuose ūkio sektoriuose ir pas tuos asmenis, kurie dirba remiami nemažo kapitalo, randamos ir gausesnės pajamos nei pas tuos, kurie neturi nieko, išskyrus gamintojo rankas.

Šis Marxo hipotezei nepalankus faktų patikrinimas pagaliau patiria nemenką netiesioginį patvirtinimą tuo, kad ir antruoju atveju, kuriame pagal Marxo teoriją turėtų būti galima stebėti gryną vertės dėsnio viešpatavimą ir kuris tiesioginiam faktų patikrinimui yra kur kas prieinamesnis, iš tikrųjų nerandama nė pėdsako Marxo pretenduojamos reiškinių eigos.

Marxas mat moko, kaip žinome, kad ir visiškai išplėtotame ūkyje pirminiai skirtingų pelno normų suvienodinimas įvyksta tik konkurencijos poveikiu. „Jei prekės parduodamos savo vertėmis,“ – rašo jis išsamiausioje iš atitinkamų vietų⁵ –, „tada, kaip išplėtota, įvairiose gamybos sferose susidaro labai skirtingos pelno normos, atsižvelgiant į skirtingą jose įdėtų kapitalo masių organinę sudėtį. Tačiau kapitalas pasitraukia iš sferos su žema pelno norma ir metasi į kitą, duodančią aukštesnį pelną. Šia nuolatine emigracija ir imigracija, vienu žodžiu, savo pasiskirstymu tarp įvairių sferų, atsižvelgiant į tai, kur pelno norma krinta, o kur kyla, jis sukelia tokį pasiūlos ir paklausos santykį, kad vidutinis pelnas įvairiose gamybos sferose tampa toks pats.“

Logiškai dabar turėtume tikėtis, kad visur ten, kur šis kapitalų konkurencijos būdas dar neveikia arba bent dar nėra visiškai įsigalėjęs, taip pat ir Marxo teigiama pirminė kainų ir pelno formavimosi struktūra randama visu savo grynumu arba bent apytikriai. Kitaip tariant, turėtų pasirodyti faktiniai pėdsakai to, kad prieš pelno normų niveliaciją gamybos sektoriai su santykinai didžiausiu pastoviu kapitalu išnešdavo ir išneša mažiausią, o sektoriai su mažiausiu pastoviu kapitalu – didžiausią pelno normą. Tokių pėdsakų iš tikrųjų niekur nerandama nei istorinėje praeityje, nei dabartyje. Tai neseniai vienas Marxui kitaip aukšta laipsniu palankus mokslininkas išdėstė taip įtikinamai, kad nieko geriau negaliu padaryti, kaip tiesiog pacituoti Wernerio Sombarto žodžius.

„Niekada ir niekuomet raida nevyko nurodytu būdu, nei ji taip vyksta, kas vis dėlto turėtų būti bent jau kiekvieno naujai iškylančio verslo sektoriaus atveju. Jeigu anas suvokimas būtų teisingas, tai kapitalizmo skverbimąsi istoriškai akivaizdžiai reikėtų įsivaizduoti taip, kad jis pirmiausia užėmė sferą su vyraujančiu gyvuoju darbu, taigi su žemiau vidutinės kapitalo sudėties (mažas c, didelis v), o paskui lėtai perėjo į kitas sferas tiek, kiek dėl gamybos perviršio anose pirmosiose sferose krito kainos. Sferoje su gamybos priemonių išryškėjimu gyvojo darbo atžvilgiu jis, būdamas priklausomas nuo individualiai sukurtos pridėtinės vertės, pradžioje natūraliai būtų realizavęs tokį menką pelną, kad niekas nebūtų jo viliojęs migruoti į aną sferą. Tačiau dabar kapitalistinė gamyba istoriškai iš dalies pradeda plėtotis kaip tik pastarojo tipo gamybos sektoriuose: kasyba ir t. t. Kapitalas nebūtų turėjęs jokio pagrindo pereiti iš cirkuliacijos sferos, kurioje jautėsi labai gerai, į gamybos sferą be perspektyvos gauti „šaliai įprastą pelną“, kuris – tai vis dėlto reikia turėti omenyje – egzistavo dar prieš visą kapitalistinę gamybą komerciniame pelne. Tačiau ano teiginio klaidingumą galima įrodyti ir iš kitos pusės: jeigu sferose su vyraujančiu gyvuoju darbu kapitalistinės gamybos pradžioje būtų gaunami eksorbitantiškai aukšti pelnai, tai tartų prielaidą, kad kapitalas iš karto įdarbino atitinkamą, ligi tol savarankiškų gamintojų ratą kaip samdomus darbininkus, t. y., tarkim, už pusę uždarbio normos, kurią jie anksčiau gaudavo, ir skirtumą, esant prekių kainoms iš pradžių atitinkančioms vertes, visiškai įsikišo į savo kišenę. Kas toliau būtų visiškai nerealistinis įsivaizdavimas: kapitalistinė gamyba prasidėjo su deklasuotomis būtybėmis iš dalies visiškai naujai sukurtuose gamybos sektoriuose ir tikrai nustatydama kainas iš karto rėmėsi kapitalo įdėjimu“ (Werner Sombart).

„Tačiau kaip prielaida apie empirinį pelno normos susiejimą su pridėtinės vertės norma istoriškai, t. y. kapitalizmo pradžiai, yra klaidinga, lygiai taip pat ir dar labiau – išplėtotos kapitalistinės gamybos būdo būsenoms. Ar šiandien įsteigiama įmonė su kad ir kokia aukšta, ar kad ir kokia žema kapitalo sudėtimi: jos produktų kainos nustatymas ir pelno apskaičiavimas (bei realizavimas) vyksta išimtinai remiantis kapitalo įdėjimu.“

„Jeigu visada, anksčiau kaip ir dabar, iš tikrųjų nenutrūkstamai kapitalai migruoja iš vienos gamybos sferos į kitą, tai pagrindinė to priežastis tikrai yra pelno normų nelygybė. Tačiau ši nelygybė visiškai tikrai kyla ne iš organinės kapitalų sudėties, o iš kokių nors konkurencijos priežasčių. Šiandien dar labiausiai klestintys gamybos sektoriai iš dalies yra kaip tik tie su labai aukšta kapitalo sudėtimi, kaip kasyklos, chemijos fabrikai, alaus daryklos, garo malūnai ir t. t. Argi tai sritys, iš kurių kapitalai pasitraukė, išmigravo, kol gamyba buvo atitinkamai apribota, o kainos pakilo?“⁶

Šie išdėstymai suteiktų medžiagos kai kurioms prieš Marxo teoriją nukreiptoms praktinėms išvadoms. Iš jų kol kas darau vieną vienintelę, turinčią tiesioginį ryšį su argumentu, ties kuriuo kaip tik sustoja mūsų tyrimas: vertės dėsnis, kuris, kaip pripažįstama, visiškai konkurencijai pavaldžiame ūkyje savo pretenduojamą viešpatavimą turi perleisti gamybos kainoms, ir pirmykštėse būsenose niekada nevykdė ir negalėjo vykdyti realaus viešpatavimo.

Taigi mes iš eilės matėme žlungant tris pretenzijas, kurios teigė esant tam tikras rezervuotas viešpatavimo sritis, kuriose vertės dėsnis turįs įsigalioti tiesiogiai: vertės dėsnio taikymas visų prekių ir prekių kainų sumai, o ne jų individualiems mainų santykiams (pirmasis argumentas) pasirodė esąs apskritai sąvokinis nonsensas; kainų judėjimas (antrasis argumentas) iš tikrųjų nepaklūsta pretenduojamam vertės dėsniui, ir lygiai taip pat menkai šis vykdo realų viešpatavimą „pirmykštėse“ būsenose (trečiasis argumentas). Dabar lieka dar tik viena galimybė: ar vertės dėsnis, kuris niekur nepasirodo realiai, tiesiogiai galiojantis, galbūt bent vykdo netiesioginį viešpatavimą, savotišką aukščiausiąją karalystę?

Marxas nepamiršta ir to teigti. Tai yra ketvirtojo argumento medžiaga, kurio nagrinėjimui dabar privalome atsidėti.

KETVIRTASIS ARGUMENTAS

Šį argumentą Marxas dažnai užsimena šūkio pavidalu, tačiau, kiek matau, tik vienoje vienintelėje vietoje paaiškina tiksliau. Iš esmės jis veda prie to, kad aktualų kainų formavimąsi valdančios „gamybos kainos“ savo ruožtu vėl yra veikiamos vertės dėsnio, ir šis tokiu būdu per gamybos kainas valdo faktinius mainų santykius. Vertės „stovi už gamybos kainų“ ir „paskutinėje instancijoje jas lemia“ (III. 188); gamybos kainos, kaip Marxas dažnai išsireiškia, yra tik „transformuotos vertės“ arba „transformuotos vertės formos“ (III. 142, 147, 152 ir dažniau). Tačiau įtakos, kurią vertės dėsnis daro gamybos kainoms, pobūdis ir mastas randa tikslų paaiškinimą vienoje vietoje p. 158 ir 159. „Vidutinis pelnas, kuris lemia gamybos būdą, visada turi būti apytikriai lygus pridėtinės vertės kiekiui, tenkančiam tam tikram kapitalui kaip alikvotinei visuomeninio bendrojo kapitalo daliai. Kadangi dabar bendroji prekių vertė reguliuoja bendrąją pridėtinę vertę, o ši – vidutinio pelno ir todėl bendrosios pelno normos dydį – kaip bendras dėsnis arba kaip svyravimus valdantis veiksnys –, tai vertės dėsnis reguliuoja gamybos kainas.“

Sekime šią minties eigą tikrindami žingsnis po žingsnio. Vidutinis pelnas, sako Marxas pradžioje, lemia gamybos kainas. Tai Marxo mokymo prasme teisinga, bet ne išsamu. Padarykime santykį visiškai aiškų.

Prekės gamybos kaina pirmiausia susideda iš gamybos priemonių „savikainos“ verslininkui ir iš jo vidutinio pelno nuo įdėto kapitalo. Gamybos priemonių savikaina vėl susideda iš dviejų komponentų: iš kintamojo kapitalo įdėjimo, t. y. iš tiesiogiai sumokėtų atlyginimų, ir iš įdėjimo už suvartotą arba sunaudotą pastovų kapitalą, žaliavas, mašinas ir pan. Kaip Marxas toliau visiškai teisingai paaiškina p. 138 ir t., 144 ir 186, visuomenėje, kurioje vertės jau virto gamybos kainomis, ir šių materialių gamybos priemonių įsigijimo arba savikaina atitinka ne jų vertę, o tų įdėjimų sumą, kuriuos šių gamybos priemonių gamintojai savo ruožtu skyrė atlyginimams ir materialioms pagalbinėms priemonėms, plius vidutinį pelną nuo šių įdėjimų. Toliau tęsiant šią analizę, prieinama, visiškai kaip ir prie Adamo Smitho natural price, su kuria juk Marxas savo gamybos kainą ir aiškiai sutapatina (III. 178), galų gale prie gamybos kainos suskaidymo į du komponentus arba determinantus: į visų per įvairias gamybos stadijas sumokėtų atlyginimų sumą, kuri kartu sudaro tikrąją prekės savikainą⁷, ir į visų nuo šių atlyginimo įdėjimų pro rata temporis apskaičiuotų ir būtent pagal vidutinę pelno normą apskaičiuotų pelnų sumą.

Taigi gaminant prekę susidarantis vidutinis pelnas iš tikrųjų yra atitinkamos prekės gamybos kainos lemiamasis pagrindas. Apie antrąjį lemiamąjį pagrindą – sumokėtą atlyginimų sumą – Marxas šioje vietoje toliau nekalba. Tačiau kadangi jis, kaip minėta, kitoje vietoje visiškai bendrai kalba apie tai, kad „vertės stovi už gamybos kainų“ ir „vertės dėsnis jas paskutinėje instancijoje lemia“, mes, kad nepaliktume jokios spragos, privalome ir šį antrąjį veiksnį įtraukti į savo tyrimą ir atitinkamai pažiūrėti, ar ir kokiu laipsniu apie jį galima teigti, kad jis lemiamas vertės dėsnio.

Akivaizdu, kad sumokėtų darbo užmokesčių suma yra sandauga iš panaudoto darbo kiekio, padauginto iš darbo užmokesčio dydžio. Kadangi pagal vertės dėsnį mainų santykiai turi būti nustatomi išimtinai pagal panaudoto darbo kiekį, o Marx pakartotinai su didžiausiu užsidegimu neigia bet kokią darbo užmokesčio dydžio įtaką prekių vertei,⁸ tai lygiai taip pat akivaizdu, kad iš dviejų veiksnio „darbo užmokesčio išlaidos“ dedamųjų tik viena – panaudoto darbo kiekis – dera su vertės dėsniu, o antrojoje dedamojoje – darbo užmokesčio dydyje – tarp gamybos kainų lemiamųjų veiksnių įsiterpia vertės dėsniui svetimas lemiamasis veiksnys.

Šio veiksnio poveikio pobūdis ir mastas, kad būtų išvengta bet kokių nesusipratimų, tegul dar bus pailiustruoti paprastu skaitmeniniu pavyzdžiu.

Paimkime tris prekes A, B ir C, kurios iš pradžių atspindi vienodą gamybos kainą po 100 markių, tačiau esant skirtingai tipinei kaštų sandų sudėčiai. Toliau tarkime, kad darbo užmokestis už vieną dieną iš pradžių yra 5 mk., pridėtinės vertės norma arba išnaudojimo laipsnis siekia 100 %, taigi iš bendros 300 mk. prekių vertės 150 mk. tenka darbo užmokesčiams, kiti 150 mk. – pridėtinei vertei; bendras kapitalas (panaudotas trims prekėms nevienodu santykiu) sudaro 1500 mk., vidutinis pelnas atitinkamai – 10 %. Šiai prielaidai atitinka tokia lentelinė išraiška:

Lentelė 3

Prekė	Panaudotos darbo dienos	Panaudoti darbo užmokesčiai	Panaudotas kapitalas	Tenkantis vidutinis pelnas	Gamybos kaina
A	10	50	500	50	100
B	6	30	700	70	100
C	14	70	300	30	100
Suma	30	150	1500	150	300

Dabar tarkime, kad darbo užmokestis pakyla nuo 5 iki 6 mk. Esant kitoms nepakitusioms aplinkybėms, pasak Marx, tai gali įvykti tik pridėtinės vertės sąskaita.⁹ Todėl iš to paties likusio bendro 300 mk. produkto – mažėjant išnaudojimo laipsniui – darbo užmokesčiams teks 180, o pridėtinei vertei – tik 120 mk., dėl ko vidutinė pelno norma už panaudotą 1500 mk. kapitalą nukris iki 8 %. Dėl to atsirandančius poslinkius kapitalo sandų sudėtyje ir gamybos kainose rodo tolesnė lentelė.

Lentelė 4

Prekė	Panaudotos darbo dienos	Panaudoti darbo užmokesčiai	Panaudotas kapitalas	Tenkantis vidutinis pelnas	Gamybos kaina
A	10	60	500	40	100
B	6	36	700	56	92
C	14	84	300	24	108
Suma	30	180	1500	120	300

Taigi paaiškėja, kad darbo užmokesčių padidėjimas, nepakitus darbo kiekiui, sukėlė juntamą iš pradžių vienodų gamybos kainų ir mainų santykių poslinkį. Šis poslinkis iš dalies, tačiau, kaip akivaizdu, ne visiškai, kyla iš tuo pat metu vykstančio, būtino vidutinės pelno normos pasikeitimo, kurią palietė darbo užmokesčio pakitimas. Tikrai ne visiškai, sakau, nes juk, pavyzdžiui, prekės C gamybos kaina, nepaisant joje glūdinčio pelno sumos sumažėjimo, pakilo, taigi šis kainos pasikeitimas tikrai negalėjo būti sukeltas vien pelno pasikeitimo. Šį – beje, savaime suprantamą – dalyką pabrėžiu tik tam, kad nekiltų jokios abejonės, jog darbo užmokesčio dydyje turime reikalą su kainą lemiančiu veiksniu, kurio veikimas neapsiriboja vien įtaka pelno dydžiui, o kuris veikiau daro ir savo paties tiesioginę įtaką, ir kad todėl iš tikrųjų turėjome pagrindo savarankiškai panagrinėti tą kainą lemiančių veiksnių grandį, kurią Marx aukščiau cituotoje vietoje peršoko. Galutinius šio nagrinėjimo rezultatus pasilieku apibendrinti vėliau. O kol kas, žingsnis po žingsnio tikrindami, sekime tą dėstymą, kurį Marx pateikia apie būdą, kuriuo antrasis gamybos kainų lemiamasis veiksnys – vidutinis pelnas – turi būti reguliuojamas vertės dėsnio.

prekių;¹⁰ bendra prekių vertė lemia jose esančią bendrą pridėtinę vertę; ši, paskirsčius ją visuomeniniam bendram kapitalui, reguliuoja vidutinę pelno normą; pastaroji, pritaikyta vienos atskiros prekės gamyboje užimtam kapitalui, duoda konkretų vidutinį pelną, kuris galiausiai kaip elementas įeina į atitinkamos prekės gamybos kainą. Šiuo būdu šios eilės pradžioje stovintis veiksnys, „vertės dėsnis“, „reguliuoja“ baigiamąją grandį – gamybos kainas.

Palydėkime šią loginę grandinę savo pastabomis.

Pirmiausia krinta į akis ir reikia konstatuoti, kad Marx visiškai neteigia, jog tarp į prekių gamybos kainą įeinančio vidutinio pelno ir pagal vertės dėsnį tam tikrose atskirose prekėse įkūnytos vertės būtų koks nors ryšys. Priešingai, jis daugelyje vietų pabrėžtinai akcentuoja, kad pridėtinės vertės kiekis, įeinantis į prekės gamybos kainą, yra nepriklausomas, netgi iš esmės skirtingas nuo „atitinkamoje gamybos srityje faktiškai sukurtos pridėtinės vertės“ (III. 146; panašiai III. 144 ir dažnai). Todėl jis vertės dėsniui priskiriamos įtakos apskritai nesieja su charakteringąja vertės dėsnio funkcija, dėl kurios šis normuoja atskirų prekių mainų santykius, o tik su tariama kita funkcija, apie kurios itin problemišką pobūdį savo nuomonę jau susidarėme anksčiau: būtent su visų prekių, paimtų drauge, bendros vertės nustatymu. Šiame taikyme, kaip įsitikinome, vertės dėsnis paprasčiausiai yra beturinis. Jei, kaip juk daro ir Marx, vertės sąvoką ir dėsnį pritaikome gėrybių mainų santykiams,¹¹ tai nėra jokios prasmės sąvoką ir dėsnį taikyti tokiai visumai, kuri kaip tokia niekada negali įeiti į anuos santykius: neįvykstantiems šios visumos mainams, savaime suprantama, nėra nei mato, nei lemiamojo veiksnio, todėl negali būti ir jokio „vertės dėsnio“ turinio. O jei vertės dėsnis apskritai neturi jokios realios įtakos chimeriškai „visų prekių, paimtų drauge, bendrai vertei“, tai, savaime suprantama, tokia įtaka negali būti perduodama ir toliau kitiems santykiams, todėl visa daugianarė grandinė, kurią Marx su išoriškai tvarkinga logika stengėsi toliau megzti, kabo ore.

Bet visiškai atsiribokime nuo šio pirmojo fundamentinio trūkumo ir patikrinkime likusias grandinės grandis nepriklausomai nuo to, ar jos pačios atlaiko kritiką. Taigi tarkime, kad bendra prekių vertė iš tikrųjų yra reali ir, be to, vertės dėsnio nulemta dydis: tuomet antroji grandis sako, kad ši bendra prekių vertė reguliuoja bendrą pridėtinę vertę. Ar tai teisinga?

Pridėtinė vertė neabejotinai nėra pastovi ar nekintama viso nacionalinio produkto dalis, o atsiranda iš skirtumo tarp nacionalinio produkto „bendros vertės“ ir darbininkams išmokamo darbo užmokesčio sumos. Taigi ana bendra vertė bet kuriuo atveju ne pati viena lemia bendros pridėtinės vertės dydį, o geriausiu atveju gali duoti vieną jos dydžio lemiamąjį veiksnį, šalia kurio kaip antrasis, svetimas lemiamasis veiksnys įsiterpia darbo užmokesčio dydis. Bet galbūt ir šis paklūsta Marx vertės dėsniui?

Pirmajame tome Marx tai dar buvo teigęs besąlygiškai. „Darbo jėgos vertė“, rašo jis 155 puslapyje, „kaip ir kiekvienos kitos prekės, yra nustatoma pagal darbo laiką, būtiną šio specifinio daikto gamybai, taigi ir reprodukcijai“. O kitame puslapyje jis, tiksliau apibrėždamas šį teiginį, tęsia: „Savo išlaikymui gyvas individas reikalingas tam tikros pragyvenimo lėšų sumos. Taigi darbo laikas, būtinas darbo jėgai pagaminti, išsiskaido į darbo laiką, būtiną šioms pragyvenimo lėšoms pagaminti, arba darbo jėgos vertė yra vertė pragyvenimo lėšų, būtinų jos savininko išlaikymui“. Tačiau trečiajame tome Marx priverstas gerokai sušvelninti ir šio teiginio griežtumą. Būtent jis trečiojo tomo 186 puslapyje visiškai pagrįstai atkreipia dėmesį į galimybę, kad ir būtinos darbininkų pragyvenimo lėšos gali būti parduodamos gamybos kainomis, nukrypstančiomis nuo būtino darbo laiko. Šiuo atveju, moko Marx, ir kintamoji kapitalo dalis (t. y. sumokėti darbo užmokesčiai) gali „nukrypti nuo savo vertės“. Kitaip tariant: ir darbo užmokestis gali (visiškai atsiribojant nuo vien laikinų svyravimų) nuolatos nukrypti nuo to dydžio, kuris atitiktų būtinose pragyvenimo lėšose įkūnytą darbo kiekį arba griežtą vertės dėsnio reikalavimą. Taigi jau nustatant bendrą pridėtinę vertę dalyvauja bent vienas vertės dėsniui svetimas lemiamasis veiksnys.

Šitaip nulemtas veiksnys bendra pridėtinė vertė, pasak Marx, „reguliuoja“ vidutinę pelno normą. Bet, akivaizdu, vėl tik tokiu būdu, kad bendra pridėtinė vertė duoda vieną lemiamąjį veiksnį, o kaip antrasis, nuo jo ir taip pat nuo vertės dėsnio visiškai nepriklausomas lemiamasis veiksnys veikia visuomenėje egzistuojančio kapitalo dydis. Jei, kaip aukščiau pateiktoje lentelėje, esant 100 % pridėtinei vertei bendra pridėtinė vertė yra 150 mk., tai pelno norma siekia 10 %, kai ir kadangi visose gamybos šakose panaudotas bendras kapitalas sudaro 1500 mk.; ji, esant visiškai nepakitusiai bendrai pridėtinei vertei, akivaizdžiai sudarytų tik 5 %, jei tame dalyvaujantis bendras kapitalas siektų 3000 mk., ir visus 20 %, jei bendras kapitalas sudarytų tik 750 mk. Taigi į įtaką darančią grandinę akivaizdžiai vėl įsiterpia vertės dėsniui visiškai svetimas lemiamasis veiksnys.

Vidutinė pelno norma, kaip turime toliau išvesti, reguliuoja konkretaus vidutinio pelno, susidarančio gaminant tam tikrą prekę, dydį. Tai vėlgi teisinga tik su ta pačia išlyga kaip ir ankstesnės grandys. Būtent vidutinio pelno suma, susidaranti gaminant tam tikrą prekę, yra dviejų veiksnių sandauga: avansuoto kapitalo dydžio, padauginto iš vidutinės pelno normos. Tačiau įvairiose stadijose avansuojamo kapitalo dydis savo ruožtu nustatomas pagal du veiksnius: būtent pagal atlygintino darbo kiekį (veiksnys, kuris, tiesa, nestovi disharmonijoje su Marx vertės dėsniu), bet ir pagal mokėtino darbo užmokesčio dydį, o šiame veiksnyje, kaip ką tik įsitikinome, į žaidimą įsitraukia vertės dėsniui svetimas veiksnys.

Kita grandimi vėl grįžtame prie pradžios. Pagal 4 grandį nustatytas vidutinis pelnas turi reguliuoti prekės gamybos kainą. Tai teisinga su pradžioje paminėta pataisa, kad vidutinis pelnas yra tik vienas kainą lemiantis veiksnys šalia darbo užmokesčio išlaidų, kuriose, kaip pakartotinai išdėstyta, vienu iš lemiamųjų veiksnių dalyvauja Marx vertės dėsniui svetimas elementas.

Apibendrinkime. Koks gi buvo įrodymo dalykas, kurį Marx ėmėsi pagrįsti? Jis skambėjo: „Vertės dėsnis reguliuoja gamybos kainas“, arba, kita formuluote, „vertės galiausiai lemia gamybos kainas“. Arba, jei į formulę įstatysime vertės ir vertės dėsnio turinį, kurį Marx buvo apibrėžęs pirmajame tome, tai teiginys skambės: Gamybos kainos „galiausiai“ valdomos to teiginio, kad darbo kiekis yra vienintelė aplinkybė, gulinti prekių mainų santykio pagrinde.

O ką gi parodo atskirų įrodymo grandžių patikrinimas? Jis parodo, kad gamybos kaina visų pirma susideda iš dviejų komponentų. Vienas iš jų, darbo užmokesčio sąnaudos, yra dviejų veiksnių sandauga; pirmasis iš jų, darbo kiekis, yra homogeniškas Markso vertės substancijai, antrasis – darbo užmokesčio dydis – ne. Antrojo komponento, susikaupiančios vidutinio pelno sumos, ryšį su vertės dėsniu pats Marksas sugebėjo apginti tik smurtingai išnarinęs šį dėsnį, priskirdamas jam veikimą tokioje srityje, kurioje mainų santykių apskritai nėra. Tačiau, net ir nuo to abstrahuojantis, veiksnys „bendra prekių vertė", kurį Marksas dar nori išvesti iš vertės dėsnio, bet kuriuo atveju turėjo dalytis kito nario – bendros pridėtinės vertės – nustatymu su veiksniu „darbo užmokesčio dydis", kuris jau nebėra homogeniškas vertės dėsniui; „bendroji pridėtinė vertė" turėjo dalytis vidutinės pelno normos nustatymu su visiškai svetimu elementu – visuomeninio kapitalo mase, o ši galiausiai susikaupiančios pelno sumos nustatymu su iš dalies svetimu elementu – darbo užmokesčio sąnaudomis. Todėl veiksnys „visų prekių bendra vertė", labai abejotina teise užrašytas Markso vertės dėsnio naudai, įsiterpia į vidutinio pelno, o toliau ir gamybos kainų nustatymą tik po triskart homeopatiškai praskiesto savo įtakos ir, savaime suprantama, tik su tokiu praskiedimui atitinkamai menku indėliu. Blaivus padėties aprašymas turėtų skambėti taip: darbo kiekis, kuris pagal Markso vertės dėsnį turi visapusiškai ir išimtinai valdyti prekių mainų santykius, faktiškai pasirodo esąs vienas iš gamybos kainas lemiančių pagrindų greta kitų lemiančių pagrindų. Jis turi stiprią ir gana tiesioginę įtaką vienam gamybos kainų komponentui, kurį sudaro darbo užmokesčio sąnaudos, ir kur kas tolimesnę, silpnesnę bei didžiąja dalimi¹² netgi abejotiną įtaką antrajam komponentui – vidutiniam pelnui.

Dabar klausiu: ar ši padėtis patvirtina, ar paneigia pretenziją, kad galiausiai vis dėlto vertės dėsnis nustato gamybos kainas? – Manau, atsakymas nė akimirkai negali būti abejotinas: vertės dėsnis pretenduoja, kad mainų santykius nustato vien darbo kiekis, o faktai byloja, kad mainų santykius nustato ne vien darbo kiekis ar jam homogeniški veiksniai. Šie du teiginiai vienas kito atžvilgiu santykiauja kaip taip ir ne, kaip tvirtinimas ir prieštaravimas. Kas pripažįsta antrąjį teiginį – o Markso gamybos kainų teorija šį pripažinimą savyje talpina –, tas faktiškai išsižada pirmojo. Ir jei Marksas iš tikrųjų būtų manęs, kad neprieštaravo nei sau, nei savo pirmajam teiginiui, tai jis būtų leidęsis apgaunamas šiurkščios painiavos. Tuomet jis nebūtų pamatęs, kad juk yra du visai skirtingi dalykai: ar koks nors dėsnyje minimas veiksnys daro kokią nors įtaką kokiu nors laipsniu, ar pats dėsnis vykdo savąjį viešpatavimą.

Tokiame apčiuopiamame dalyke geriausias galbūt bus pats trivialiausias pavyzdys. Kalbama apie pabūklų poveikį laivų šarvams, ir kažkas iškelia teiginį, kad šūvio griaunamojo poveikio laipsnis priklauso vien tik nuo panaudoto parako užtaiso dydžio. Jį užkalbina ir, remdamiesi faktine patirtimi bei jam pačiam pamažu pritariant, įrodo, kad šūvio poveikiui svarbus ne tik užtaisyto parako kiekis, bet ir jo stiprumas, toliau – ir pabūklo vamzdžio konstrukcija, ilgis ir panašiai, paskui – sviedinio forma ir kietumas, toliau – atstumas iki objekto ir galiausiai ne mažiausiai – šarvų plokščių storis bei tvirtumas. Ir štai, kai visa tai pamažu pripažinta, mūsų žmogus pasakytų, kad jis su savo pradiniu teiginiu vis dėlto teisus; nes, kaip paaiškėjo, jo nurodytas veiksnys – parako kiekis – juk daro lemiamą įtaką šūvio poveikiui, ką, be kita ko, įrodo tai, kad esant kitoms vienodoms sąlygoms, didėjant parako užtaiso stiprumui, šūvio poveikis didėja, ir atvirkščiai!

Ne kitaip ir Marksas. Jis iš pradžių su didžiausiu įmanomu pabrėžimu oratoriauja, kad prekių mainų santykių pagrindu negali būti niekas kita, kaip vien tik darbo kiekis; jis aršiausiai poleminizuoja prieš ekonomistus, kurie greta darbo kiekio – kurio įtakos laisvai atgaminamų gėrybių mainų vertei juk niekas neneigia – pripažįsta ir kitus vertės bei kainos lemiančius pagrindus; ant išimtinės darbo kiekio kaip vienintelio mainų santykius lemiančio pagrindo padėties jis du tomus stato svarbiausias teorines ir praktines išvadas – savo pridėtinės vertės teoriją ir savo anatemą kapitalistinei visuomenės santvarkai –, kad trečiajame tome išplėtotų gamybos kainų teoriją, kuri turiniu pripažįsta ir kitų lemiančių pagrindų įtaką. Tačiau užuot iki galo išanalizavęs šiuos kitus lemiančius pagrindus, jis vis tik triumfuojančiu gestu deda pirštą ant tų taškų, kuriuose jo stabas, darbo kiekis, ir dabar dar tikrai arba, jo manymu, daro įtaką: ant kainų pokyčio, kai keičiasi darbo kiekis, ant vidutinės pelno normos paveikimo per „bendrą vertę" ir panašiai. O apie koordinuotą svetimų lemiančių pagrindų įtaką, kaip ir apie pelno normos paveikimą per visuomeninio kapitalo dydį, apie kainų kaitą dėl kapitalų organinės sudėties pasikeitimo ar dėl darbo užmokesčio dydžio pasikeitimo šiame kontekste jis nutyli. Svarstymų, kuriuose jis šias įtakas pripažįsta, jo veikale netrūksta. Darbo užmokesčio dydžio įtaka kainoms, pavyzdžiui, teisingai išplėtota p. 179 ir toliau, paskui 186; visuomeninio kapitalo dydžio įtaka vidutinės pelno normos dydžiui – p. 145, 184, 191 ir t., 197 ir t., 203 ir dažnai; kapitalų organinės sudėties įtaka gamybos kainoms – p. 142 ir toliau. Tačiau būdinga, kad tose vietose, kurios skirtos vertės dėsnio apologijai, Marksas be žodžių prasprūsta pro šias kitokio pobūdžio įtakas, vienpusiškai išryškina tik darbo kiekio dalį, kad iš teisingos ir niekieno neginčijamos prielaidos, jog veiksnys darbo kiekis keliuose taškuose įsiterpia į gamybos kainų formavimąsi kaip vienas iš lemiančiųjų, padarytų visiškai nepagrįstą išvadą, kad juk vis dėlto „galiausiai" vertės dėsnis, skelbiantis vienvaldį darbo viešpatavimą, nustato gamybos kainas! Tai reiškia išsisukinėti nuo prieštaravimo pripažinimo, tačiau tikrai ne išvengti paties prieštaravimo!

Įrodymas, kad rašytojas prieštaravo pats sau, gali būti būtina pakopa, tačiau niekada negali būti dalykiškos ir vaisingos kritikos galutinis tikslas. Žinoti, kad sistemoje slypi klaida, kuri juk įsivaizduojamai galėtų būti ir tiesiog atsitiktinė bei asmeninė autoriaus klaida, yra tik palyginti menkas kritinio pažinimo laipsnis. Tikras tvirtai sukaltos sistemos įveikimas neįmanomas kitaip, kaip tik tuomet, kai pavyksta tiksliai įrodyti tašką, kuriame klaida įsiskverbė į sistemą, ir takus, kuriais ji joje pasklido bei atsišakojo. Klaidos, kuri pasiekia viršūnę savęs prieštaravime, išeities tašką, raidą ir katastrofą reikia suprasti taip gerai ir, beveik norėčiau pasakyti, net būnant priešininku taip užjaučiamai, kaip atvirkščiai stengiamasi suprasti sistemos, kuriai atsiduodama, sąsajas.

Visiškai savita ir paaštrinta padėtis lėmė, kad Markso atveju savęs prieštaravimo klausimas įgijo kur kas didesnę reikšmę, nei jam paprastai dera, ir atitinkamai aš taip pat tam klausimui skyriau plačią vietą. Tačiau kaip tik tokio reikšmingo ir įtakingo mąstytojo akivaizdoje juo labiau neturime išsisukinėti nuo antrosios, kaip manau, ir šiuo atveju dalykiškai dar vaisingesnės bei pamokomesnės kritinės užduoties dalies.

Pradėkime nuo klausimo, kuris mus iškart pastato prieš pagrindinį dalyką: kokiu keliu Marksas priėjo prie teorinio savo mokymo pamatinio teiginio – teiginio, kad visa vertė remiasi vien tik įkūnytais darbo kiekiais?

Kad šis teiginys nėra kokia nors savaime suprantama ir todėl įrodymo visai nereikalaujanti aksioma, nekelia abejonių. Vertė ir vargas, kaip jau kitoje vietoje kartą esu išdėstęs, jokiu būdu nėra dvi tokios viena kitai priklausančios sąvokos, kad žmogų tuoj pat turėtų apimti įžvalga, jog vargas yra vertės pagrindas. „Tai, kad dėl kokio nors daikto plušau, yra vienas faktas; tai, kad daiktas to plūkimo ir vertas, – antras, nuo jo skirtingas; o kad abu šie faktai ne visada eina ranka rankon, patirtis pernelyg tvirtai patvirtina, kad dėl to galėtų kilti kokia nors abejonė. Apie tai liudija kiekvienas iš nesuskaičiuojamų bevaisių vargų, kasdien dėl techninio nemokšiškumo, ar dėl nepavykusios spekuliacijos, ar tiesiog dėl nesėkmės iššvaistomų bevertiui rezultatui. Ne mažiau liudija ir kiekvienas iš daugybės atvejų, kai mažas vargas atlyginamas didele verte."²³

Jei tad vis dėlto kokiai nors sričiai tvirtinamas būtinas ir dėsningas abiejų dydžių sutapimas, tai reikia sau ir savo skaitytojams duoti apyskaitą apie kokius nors pagrindus, gebančius tokį tvirtinimą paremti.

Marksas savo sistemoje taip pat pateikia pagrindimą. Tačiau manau galįs įtikinti, kad pasirinktas pagrindimo kelias nuo pat pradžių buvo nenatūralus, neatitinkantis problemos prigimties; kad, be to, sistemoje pateiktas pagrindimas akivaizdžiai nebuvo tas, kuriuo pats Marksas priėjo prie savo įsitikinimo, – o kad jis buvo sumanytas papildomai, kaip dirbtinai apdailinta atrama iš kitokių įspūdžių pasemtai išankstinei nuomonei; kad galiausiai – ir tai yra lemiamiausia – įrodinėjimą persmelkia gausybė akivaizdžiausių loginių ir metodinių klaidų, atimančių iš jo bet kokią įrodomąją galią.

Pažvelkime atidžiau.

Pamatinė tezė, kurią Marksas savo skaitytojams pateikia tikėti, yra ta, kad prekių mainų vertė – nes tik į ją, o ne į vartojamąją vertę nukreipta jo analizė – savo pagrindą ir matą randa prekėse įkūnytuose darbo kiekiuose.

Tačiau tiek mainų vertės, atitinkamai prekių kainos, tiek darbo kiekiai, reikalingi joms atgaminti, yra išoriškai pasireiškiantys dydžiai, kurie iš esmės gana gerai prieinami patyriminiam nustatymui. Todėl Marksui akivaizdžiai arčiausiai būtų buvę kreiptis į patirtį, norint įsitikinti teiginiu, kurio teisingumas ar neteisingumas turi atsispausti patirties faktuose, – kitaip tariant: savo tezei, prieinamai grynai empiriniam įrodymui, imtis ir grynai empirinio įrodymo. Tačiau Marksas to nedaro. Net negalima pasakyti, kad jis pro šį galimą ir tikrai tinkamą pažinimo bei įrodymo šaltinį praėjo neatidžiai. Priešingai, kaip rodo jo trečiojo tomo dėstymai, jis labai gerai žino, kokie yra empiriniai faktai ir kad jie priešingi jo tezei. Jis žino, kad prekių kainos nustatomos ne proporcingai įkūnytam darbo kiekiui, o visoms gamybos sąnaudoms, apimančioms ir kitus elementus. Todėl natūraliausio savo tezės patikrinimo jis tikrai išvengė ne atsitiktinai, o aiškiai suvokdamas, kad šiuo keliu jo tezei palankaus rezultato pasiekti nepavyks.

Tačiau esama dar antro, tokio pobūdžio tezėms taip pat visiškai natūralaus įrodymo ir įtikinimo kelio, būtent psichologinio. Galima – mūsų moksle labai įprastu indukcijos ir dedukcijos deriniu – tyrinėti motyvus, kuriais žmonės vadovaujasi, viena vertus, vykdydami mainų sandorius ir nustatydami mainų kainas, kita vertus, dalyvaudami gamyboje, ir iš šių motyvų pobūdžio galima daryti išvadas apie tipišką žmonių veikimo būdą, kuriame, be kita ko, įsivaizduojamai galėtų atsiskleisti ir reguliariai reikalaujamų bei sutartų kainų ryšys su prekėms pagaminti reikalingu darbo kiekiu. Šis metodas kaip tik panašiems klausimams dažnai ir su geriausia sėkme buvo taikomas – juo, pavyzdžiui, remiasi įprastas pasiūlos ir paklausos dėsnio bei gamybos kaštų dėsnio pagrindimas, žemės rentos aiškinimas ir t. t. – ir net pats Marx, bent jau grubiai, juo neretai naudojosi. Tik kaip tik prie savo pamatinės tezės jis jo vėl vengia. Nors akivaizdu, kad teigiamas išorinis ryšys tarp mainomųjų verčių ir darbo kiekių galėtų būti visiškai suprastas tik atskleidus psichologines tarpines grandis, kurios abu sieja, jis atsisako šių vidinių ryšių išdėstymo; jis netgi vieną kartą proga „gilesnę abiejų visuomeninių varomųjų jėgų“ – „paklausos ir pasiūlos“ – „analizę“, kuri kaip tik vestų į tą vidinį susiejimą, paskelbia „čia netinkama“ (III. 169), o tas „čia“ iš pradžių, tiesa, taikomas tik ekskursui apie paklausos ir pasiūlos įtaką kainodarai, tačiau faktiškai ir praktiškai – kiek kalbama apie tikrai „gilią“ ir nuodugnią analizę – apima visą Marx sistemą ir ypač jo svarbiausios pamatinės minties pagrindimą.

Tačiau ir čia vėl tenka pastebėti kai ką savita. Mat Marx ir prie šio antro galimo bei natūralaus tyrimo metodo praeina ne su nerūpestingu abejingumu. Kur kas labiau jis jo vėl tyčia vengia, visiškai suvokdamas, kokį rezultatą šis duotų ir kad tas rezultatas jo tezei nebūtų palankus. Trečiajame tome jis tuos gamyboje ir mainuose veikiančius akstinus, kurių „gilesnės analizės“ jis čia ir kitur atsisako, jų grubiu bendriniu vardu „konkurencija“ iš tikrųjų pasitelkia ir žino bei išdėsto, kad šie akstinai tikrovėje veda ne prie kainų priderinimo prie prekėse įkūnyto darbo kiekio, o priešingai – stumia jas tolyn nuo šio mato ir link lygmens, atitinkančio bent vieno antro, koordinuoto veiksnio bendrą veikimą. Juk kaip tik „konkurencija“, pasak Marx, sukelia garsiosios vidutinės pelno normos susidarymą ir grynųjų darbo verčių „virtimą“ nuo jų nukrypstančiomis ir vidutinio pelno dalį apimančiomis „gamybos kainomis“.

Užuot dabar pagrindęs savo tezę iš patirties arba iš ją veikiančių motyvų – empiriškai ar psichologiškai –, Marx pasirenka eiti trečiu, tokiai medžiagai tikrai kiek keistu įrodymo keliu: grynai loginio įrodymo, dialektinės dedukcijos iš mainų esmės keliu.

Marx jau pas senąjį Aristotelį rado mintį, kad „mainai negali būti be lygybės, o lygybė – be bendramatiškumo“ (I. 35). Prie šios minties jis jungiasi. Dviejų prekių mainus jis įsivaizduoja lygties pavidalu, daro išvadą, kad abiejuose iškeistuose ir tuo sulygintuose daiktuose turi egzistuoti „kažkas bendra, vienodo dydžio“, ir imasi ieškoti to bendro, į kurį sulyginti daiktai kaip mainomosios vertės turi būti „redukuojami“ (I. 11).

Įterpdamas norėčiau pastebėti, kad jau pirmoji prielaida, esą dviejų daiktų mainuose turi pasireikšti jų „lygybė“, man atrodo labai nemoderniai sumąstyta – nors tai galų gale nedaug ką reikštų –, bet ir labai nerealistiškai, arba, gražiai vokiškai tariant, neteisingai. Ten, kur viešpatauja lygybė ir tiksli pusiausvyra, juk paprastai neįvyksta jokios ligšiolinės ramybės būsenos kaitos. Todėl jei mainų atveju viskas baigiasi tuo, kad prekės keičia savo savininką, tai veikiau yra ženklas, jog įsiterpė kokia nors nelygybė ar persvara, kurios svyrumu kaita buvo priversta – kaip tik taip, kaip tarp suartintų sudėtinių kūnų sudedamųjų dalių užmezgami nauji cheminiai junginiai, kai „cheminis giminingumas“ priartinto svetimo kūno sudedamosioms dalims kaip tik nėra lygiai toks pat stiprus, o stipresnis nei ligšiolinės sudėties sudedamosioms dalims. Iš tiesų ir moderni nacionalinė ekonomija vieningai sutaria, kad senasis scholastinis-teologinis požiūris apie mainytinų verčių „ekvivalentiškumą“ yra neteisingas. Tačiau šiam punktui daugiau svorio teikti nenoriu ir gręžiuosi į kritinį tų loginių bei metodinių operacijų tyrimą, kuriomis Marx kaip ieškomą „bendrą dalyką“ išdistiliuoja darbą.

Šios operacijos kaip tik ir yra tos, apie kurias jau aukščiau užsiminiau, kad jos man atrodo sudarančios skaudžiausią Marx teorijos vietą. Jose beveik tiek pat mokslinių kapitalinių klaidų, kiek minties grandžių – o jų visai nemažai –, ir jos turi apčiuopiamų pėdsakų, jog buvo dirbtinai sugalvotos ir suregztos vėliau, idant iš anksto susidaryta nuomonė pasirodytų esanti tariamai natūralus tikro tyrimo eigos rezultatas.

Ieškodamas mainomajai vertei būdingo „bendro dalyko“, Marx taiko šitokį būdą. Jis leidžia prabėgti pro akis įvairioms savybėms, kurias apskritai turi mainuose sulyginti objektai, paskui pašalinimo metodu išskiria visas tas, kurios išbandymo neišlaiko, kol pagaliau lieka tik viena vienintelė savybė. Toji – tai savybė būti darbo produktu – tada ir turinti būti ieškomoji bendroji savybė.

Šis būdas kiek keistas, bet pats savaime nepeiktinas. Tikrai kiek keista, kai vietoj to, kad spėjamą būdingąją savybę teigiamai išbandytum – kas, tiesa, būtų vedę prie vieno iš dviejų anksčiau aptartų, Marx tyčia vengtų metodų –, įsitikinimą, jog kaip tik ji yra ieškomoji savybė, įgyji vien neigiamu keliu, kad visos kitos savybės ja nėra, o viena vis dėlto turi ja būti. Vis dėlto šis metodas gali nuvesti prie pageidaujamo tikslo, jei taikomas su reikiamu atsargumu ir išsamumu; t. y. jei su kruopščiu rūpestingumu žiūrima, kad viskas, kas priklauso, į loginį sietą iš tikrųjų ir būtų įdėta ir kad paskui nei prie vienos grandies, sijojimo keliu išskiriamos, nebūtų padaryta klaida.

Bet kaip elgiasi Marx?

Jis iš pat pradžių į sietą deda tik tuos mainomosios vertės daiktus, kurie turi savybę, kurią galiausiai nori išsijoti kaip „bendrąją“, o visus kitokius palieka už ribų. Jis daro taip, kaip kas nors, primygtinai trokštantis, kad iš urnos pasirodytų balta rutuliukas, ir šį rezultatą atsargiai paremiantis tuo, kad į urną neįdeda jokių kitų rutuliukų, išskyrus baltus. Mat savo tyrimo apie mainomosios vertės substanciją apimtį jis iš pat pradžių apriboja „prekėmis“, šią sąvoką, kaip tik ne kažin kaip rūpestingai jos apibrėždamas, šiaip ar taip suprasdamas siauriau nei „gėrybių“ sąvoką ir apribodamas iki darbo produktų, priešpriešindamas juos gamtos teikiamoms dovanoms. Juk dabar akivaizdu: jei mainai iš tiesų reiškia sulyginimą, kuris suponuoja „bendro dalyko, vienodo dydžio“, buvimą, tai šio bendro dalyko juk turi būti ieškoma ir jis turi būti randamas visose gėrybių rūšyse, įeinančiose į mainus; ne vien darbo produktuose, bet ir gamtos dovanose, kaip antai žemėje ir grunte, miške ant kelmo, vandens jėgose, anglies klodose, akmens skaldyklose, naftos klodose, mineraliniuose vandenyse, aukso kasyklose ir pan.¹³ Esant tokioms aplinkybėms, ieškant mainomajai vertei pagrindą sudarančio bendro dalyko, išskirti tas mainomosios vertės gėrybes, kurios nėra darbo produktai, yra metodinė mirtina nuodėmė. Tai ne kas kita, kaip jei fizikas norėtų ištirti visiems kūnams bendros savybės, pvz., sunkio, priežastį, sijodamas vienos atskiros kūnų grupės, pvz., skaidrių kūnų, savybes, leisdamas prabėgti pro akis visoms skaidriems kūnams bendroms savybėms, įrodydamas iš visų kitų jų savybių, kad jos negali būti sunkio priežastis, ir tuo remdamasis galiausiai paskelbtų, kad skaidrumas turįs būti sunkio priežastis!

Gamtos dovanų išskyrimą (kuris minties apie sulyginimą mainuose tėvui Aristoteliui tikrai nebūtų atėjęs į galvą) tuo mažiau galima pateisinti, kad kai kurios gamtos dovanos, kaip žemė ir gruntas, priklauso prie pačių svarbiausių turto ir apyvartos objektų, ir kad anaiptol negalima teigti, esą gamtos dovanų mainomosios vertės visada nustatomos tik visiškai atsitiktinai ir savavališkai. Viena vertus, atsitiktinių kainų pasitaiko ir prie darbo produktų, o kita vertus, gamtos dovanų kainos dažnai rodo aiškiausius ryšius su tvirtais atramos taškais ar lemiančiais pagrindais. Kad, pavyzdžiui, sklypų pirkimo kaina sudaro jų rentos kartotinį, kuris kreipiasi pagal krašte įprastą palūkanų normą, yra lygiai taip pat žinoma, kaip tikra, jog miškas ant kelmo arba anglis kasykloje, esant skirtingai kokybei arba skirtingose padėtyse su nevienodomis pristatymo sąlygomis, ne iš grynos atsitiktinumo gauna skirtingą kainą ir pan.

Marx taip pat saugosi aiškiai atsiskaityti dėl to, kad ir kodėl jis dalį mainomosios vertės gėrybių iš pat pradžių pašalino iš tyrimo. Jis ir čia, kaip taip dažnai, moka su ungurio slidumo dialektiniu vikrumu praslysti pro keblias savo samprotavimo vietas. Iš pradžių jis vengia atkreipti savo skaitytojo dėmesį į tai, kad jo „prekės“ sąvoka yra siauresnė nei mainomosios vertės gėrybės apskritai. Vėlesniam tyrimo apribojimui prekėmis jis nepaprastai vikriai paruošia natūralų atramos tašką, knygos priešakyje pateikdamas iš pažiūros visai nekaltą, bendrą frazę, kad „visuomenių, kuriose viešpatauja kapitalistinis gamybos būdas, turtas pasirodo kaip milžiniška prekių sankaupa“. Šis teiginys visiškai klaidingas, jei žodį prekė suprantame ta darbo produktų reikšme, kurią Marx jam vėliau suteikia. Juk gamtos dovanos, įskaitant žemę ir gruntą, sudaro labai reikšmingą ir nė kiek ne nereikšmingą nacionalinio turto dalį. Tačiau bešališkas skaitytojas lengvai praeina pro šį netikslumą, nes juk nežino, kad Marx vėliau žodžiui prekė suteiks kur kas siauresnę reikšmę.

Ir tolesnėje dėstymo eigoje tai dar nėra išaiškinama. Priešingai, pirmuosiuose pirmojo skyriaus pastraipose paeiliui kalbama apie „daiktą“, „vartojamąją vertę“, „gėrybę“ ir „prekę“, neįvedant griežto skirtumo tarp pastarosios ir pirmųjų. „Daikto naudingumas“ – sakoma p. 10 – „padaro jį vartojamąja verte“. „Prekės kūnas ... yra vartojamoji vertė arba gėrybė“. P. 11 skaitome: „Mainomoji vertė pasirodo ... kaip kiekybinis santykis ..., kuriuo vienos rūšies vartojamosios vertės mainomos į kitos rūšies vartojamąsias vertes“. Atkreiptinas dėmesys: čia kaip mainomosios vertės reiškinio laukas tiesiog dar įvardijama vartojamoji vertė = gėrybė. Ir fraze „Panagrinėkime dalyką atidžiau“, kuri tikrai nėra tinkama paskelbti perėjimą į kitą, siauresnę tyrimo sritį, Marxas tęsia: „Atskira prekė, pavyzdžiui, vienas keturvedis kviečių, mainoma įvairiausiomis proporcijomis su kitais gaminiais“. Ir „Imkime, be to, dvi prekes“ ir t. t. Toje pačioje pastraipoje net dar kartą sugrįžta posakis „daiktai“, ir būtent kaip tik problemai svarbiame teiginyje, kad „dviejuose skirtinguose daiktuose egzistuoja kažkas bendra, tos pačios didybės“ (kurie kaip tik mainuose sulyginami vienas su kitu). Tačiau kitame puslapyje, p. 12, Marxas atlieka „to bendro“ paiešką tik „prekių mainomajai vertei“, nė menkiausiu žodeliu neatkreipdamas dėmesio, kad jis tuo nori būti susiaurinęs tyrimo lauką iki dalies mainomųjų daiktų.¹⁴ Ir tučtuojau kitame puslapyje, p. 13, šis susiaurinimas vėl paliekamas, o ką tik siauresnei prekių sričiai gautas rezultatas pritaikomas platesniam gėrybių vartojamųjų verčių ratui. „Vartojamoji vertė arba gėrybė taigi turi vertę tik todėl, kad joje sudaiktinta arba sumaterializuota abstrakti žmogiškoji darbas!“

Jeigu Marxas lemiamoje vietoje nebūtų susiaurinęs tyrimo iki darbo produktų, o būtų ieškojęs to bendro ir mainomųjų gamtos dovanų atveju, būtų buvę akivaizdu, kad darbas negali būti tuo bendru. Jeigu jis būtų tą susiaurinimą atlikęs aiškiai ir atvirai, jis pats ir jo skaitytojai būtų neišvengiamai užkliuvę už šios grubios metodinės klaidos, jie būtų turėję nusišypsoti dėl naivaus fokuso, kuriuo savybė būti darbo produktu laimingai išdistiliuojama kaip bendra tam tikro rato savybė po to, kai prieš tai iš to rato specialiai pašalinti visi pagal prigimtį lygiai taip pat jam priklausantys mainomieji daiktai, kurie nėra darbo produktai. Tą fokusą buvo galima padaryti tik taip, kaip jį padarė Marxas: nepastebimai, greitai ir lengvai per opų tašką slystančia dialektika. Reikšdamas savo nuoširdų susižavėjimą įgūdžiu, su kuriuo Marxas mokėjo tokią ydingą procedūrą pateikti priimtinai, aš, savaime suprantama, vis dėlto galiu tik konstatuoti, kad procedūra buvo visiškai ydinga.

Bet pažiūrėkime toliau. Ką tik aprašytu fokusu Marxas tepasiekė tik tiek, kad darbas apskritai galėjo įstoti į konkurenciją. Dėl dirbtinio rato susiaurinimo jis apskritai pirmiausia tapo šiam siauram ratui „bendra“ savybe. Tačiau šalia jo juk dar galėjo ateiti omenin ir kitos savybės kaip bendros. Kaip dabar šie kiti konkurentai pašalinami?

Tai įvyksta dviem tolesniais minties nariais, kurių kiekvienas apima tik kelis žodžius, bet juose – vieną iš sunkiausių loginių klaidų.

Pirmajame naryje Marxas pašalina visas „geometrines, fizines, chemines ar kitokias prigimtines prekių savybes“. Mat „jų kūniškos savybės apskritai ateina omenin tik tiek, kiek jos pačios daro jas naudingas, taigi vartojamosiomis vertėmis. Kita vertus, tačiau prekių mainų santykis akivaizdžiai pasižymi abstrahavimusi nuo jų vartojamųjų verčių“. Mat „jo (mainų santykio) viduje viena vartojamoji vertė vertinama lygiai tiek pat, kiek kiekviena kita, jei tik ji yra atitinkama proporcija“ (I. 12).

„Ką Marxas būtų pasakęs apie tokį samprotavimą? Operos scenoje trys puikūs dainininkai – tenoras, bosas ir baritonas – kiekvienas gauna 20.000 fl. algą. Klausiama: kokia yra bendra aplinkybė, dėl kurios jie alga sulyginami vienas su kitu? ir aš atsakau: algos klausimu geras balsas vertinamas lygiai tiek pat, kiek kiekvienas kitas, geras tenoro balsas tiek pat, kiek geras boso ar geras baritono balsas, jei tik jis apskritai yra atitinkama proporcija. Vadinasi, algos klausimu „akivaizdžiai“ abstrahuojamasi nuo gero balso, vadinasi, geras balsas negali būti bendra aukštos algos priežastimi. – Kad šis samprotavimas klaidingas, yra aišku. Tačiau lygiai taip pat aišku ir tai, kad Marxiškoji išvada, pagal kurią jis tiksliai nukopijuotas, nė per plauką nėra teisingesnė. Abu kenčia nuo tos pačios klaidos. Jie supainioja abstrahavimąsi nuo aplinkybės apskritai su abstrahavimusi nuo specialių modalybių, su kuriomis ši aplinkybė pasirodo. Tai, kas mūsų pavyzdyje algos klausimu yra nereikšminga, akivaizdžiai yra tik speciali modalybė, su kuria pasirodo geras balsas, ar kaip tenoras, ar kaip bosas, ar kaip baritono balsas, bet jokiu būdu ne geras balsas apskritai. Ir lygiai taip pat prekių mainų santykiui abstrahuojamasi nuo specialios modalybės, su kuria gali pasirodyti prekių vartojamoji vertė, ar prekė tarnauja maistui, būstui, drabužiui ir t. t., bet jokiu būdu ne nuo vartojamosios vertės apskritai. Kad nuo pastarosios neabstrahuojama paprasčiausiai, Marxas būtų galėjęs įžvelgti jau vien iš to, kad juk negali egzistuoti jokia mainomoji vertė ten, kur nėra vartojamosios vertės – faktas, kurį Marxas pats pakartotinai priverstas pripažinti.“ (Böhm-Bawerk)¹⁵

Tačiau dar blogiau yra su kitu įrodymo eigos nariu. „Atmetus prekių kūnų vartojamąją vertę“ – pažodžiui tęsia Marxas – „jiems telieka tik viena savybė: būti darbo produktais“. Iš tiesų? klausiu šiandien, lygiai kaip klausiau prieš 12 metų: tik dar viena savybė? Argi mainomosioms gėrybėms nelieka bendra ir, pavyzdžiui, savybė, kad jos, palyginti su poreikiu, yra retos? Arba kad jos yra geismo ir pasiūlos objektas? Arba kad jos yra prisavintos? Arba kad jos yra „gamtos produktai“? Mat tai, kad jos yra lygiai tiek pat gamtos, kiek ir darbo produktai, niekas nesako aiškiau už patį Marxą, kai jis kartą ištaria: „Prekių kūnai yra dviejų elementų – gamtos medžiagos ir darbo – junginiai“. Arba argi mainomosioms vertėms nebūdinga ir bendra savybė, kad jos savo gamintojams sukelia kaštų – savybė, kurią Marxas trečiajame tome taip tiksliai prisimena?

Kodėl gi dabar, klausiu ir šiandien iš naujo, vertės principas neturėtų lygiai taip pat glūdėti kurioje nors iš šių bendrų savybių, o ne savybėje būti darbo produktu? Mat pastarosios naudai Marxas nepateikė nė pėdsako jokio teigiamo pagrindo; jo vienintelis pagrindas yra neigiamas – kad laimingai nuabstrahuota vartojamoji vertė nėra mainomosios vertės principas. Bet argi šis neigiamas pagrindas lygiai taip pat nepriklauso visoms kitoms Marxo nepastebėtoms bendroms savybėms?

Negana to! Tame pačiame p. 12, kuriame Marxas nuabstrahavo vartojamosios vertės įtaką mainomajai vertei motyvuodamas tuo, kad viena vartojamoji vertė vertinama lygiai tiek pat, kiek kiekviena kita, jei tik ji yra atitinkama proporcija, jis mums apie darbo produktus pasakoja štai ką:

„Tačiau mums ir darbo produktas jau yra rankoje pakeistas. Abstrahuodamiesi nuo jo vartojamosios vertės, mes abstrahuojamės ir nuo kūniškų sudėtinių dalių bei formų, kurios padaro jį vartojamąja verte. Jis nebėra stalas ar namas ar verpalai ar koks kitas naudingas daiktas. Visos jo juslinės savybės ištrintos. Jis taip pat nebėra staliaus darbo ar statybos darbo ar verpimo darbo ar kokio kito apibrėžto produktyvaus darbo produktas. Kartu su darbo produktų naudingu pobūdžiu išnyksta juose pavaizduotų darbų naudingas pobūdis, taigi išnyksta ir įvairios konkrečios šių darbų formos; jie nebesiskiria, o yra visi drauge suvesti į vienodą žmogiškąjį darbą, abstraktų žmogiškąjį darbą.“

Argi galima aiškiau ir tiesmukiškiau pasakyti, kad mainų santykiui ne tik viena vartojamoji vertė, bet ir viena darbo bei darbo produktų rūšis „vertinama lygiai tiek pat, kiek kiekviena kita, jei tik ji yra atitinkama proporcija“? Kad, kitais žodžiais tariant, lygiai tas pats faktas, kurio pagrindu Marxas ką tik paskelbė savo pašalinimo nuosprendį vartojamajai vertei, egzistuoja ir darbo atžvilgiu? Darbas ir vartojamoji vertė turi kokybinę ir kiekybinę pusę. Kaip vartojamoji vertė kaip stalas, namas ar verpalai yra kokybiškai skirtinga, taip pat skirtingas yra ir darbas kaip staliaus darbas, statybos darbas ar verpimo darbas. Ir kaip įvairios rūšies darbą galima palyginti pagal jo kiekį, lygiai taip pat įvairios rūšies vartojamąsias vertes galima palyginti pagal vartojamosios vertės didybę. Visiškai neįžvelgiama, kodėl identiškas faktas vienam konkurentui turėtų vesti į pašalinimą, o kitam – į apvainikavimą kaina! Jeigu Marxas atsitiktinai būtų apvertęs tyrimo eilės tvarką, jis lygiai tuo pačiu išvedimo aparatu, kuriuo pašalino vartojamąją vertę, būtų galėjęs pašalinti darbą, o paskui vėl tuo pačiu išvedimo aparatu, kuriuo apvainikavo darbą, paskelbti vartojamąją vertę vienintele likusia ir taigi ieškota bendra savybe ir aiškinti vertę kaip „vartojamosios vertės drebučius“. Manau, galima ne juokais, o visiškai rimtai teigti, kad abiejose p. 12 pastraipose – kurių pirmojoje nuabstrahuojama vartojamosios vertės įtaka, o antrojoje darbas demonstruojamas kaip ieškotas bendras dalykas – subjektai galėtų tarpusavyje susikeisti vietomis be jokio išorinio loginio teisingumo pakitimo; kad nepakeistame pirmosios pastraipos sakinio darinyje vietoj vartojamosios vertės visur būtų galima įstatyti darbą ir darbo produktus, o antrosios darinyje vietoj darbo visur – vartojamąją vertę!

Tokia yra logika ir metodika, su kuriomis Marxas į savo sistemą įveda savo pamatinį teiginį apie darbą kaip vienintelį vertės pagrindą. Laikau visiškai neįmanomu, kad šis dialektinis hokus pokus pačiam Marxui būtų buvęs įsitikinimo pagrindas ir šaltinis. Marxo rango mąstytojas – o aš jį vertinu kaip pirmaeilės mąstymo galios protą – jeigu jam būtų buvę reikalas pirmiausia susiformuoti savo paties įsitikinimą ir tikrąjį dalykų ryšį iš tiesų pirmąsyk ieškoti laisvu, nešališku žvilgsniu, būtų visiškai neįmanoma iš pat pradžių ieškoti tokiu iškreiptu ir gamtai priešingu keliu, jam būtų buvę visiškai neįmanoma vien iš nelaimingo atsitiktinumo paeiliui įklimpti į visas aprašytas logines bei metodines klaidas ir kaip natūralų, iš anksto nenumatytą ir iš anksto neužsibrėžtą tokio tyrimo kelio rezultatą parsinešti tezę apie darbą kaip vienintelį vertės šaltinį.

Manau, tikroji padėtis buvo kitokia. Visai neabejoju, kad Marxas savo teze buvo tikrai ir nuoširdžiai įsitikinęs. Tačiau jo įsitikinimo pagrindai nėra tie, kuriuos jis įrašė į sistemą. Tai veikiau apskritai buvo labiau įspūdžiai nei pagrindai.

Pirmiausia – autoriteto įspūdžiai. Smith ir Ricardo, didieji autoritetai, juk buvo, kaip bent tuomet manyta, mokę to paties teiginio. Tačiau jie jį pagrindė lygiai taip pat menkai kaip ir Marx – tik postulavo remdamiesi tam tikrais bendrais, miglotais įspūdžiais. Priešingai, kur jie atidžiai įsižiūrėjo, ir tose srityse, kur tikslesnio įsižiūrėjimo nebuvo įmanoma išvengti, jie šiam teiginiui aiškiai prieštaravo. Išplėtotos empirinės liaudies ūkio srityje Smith, lygiai kaip Marx savo trečiajame tome, mokė, kad vertės ir kainos gravituoja prie sąnaudų lygio, kuris, be darbo, apima dar ir vidutinį kapitalo pelną, o Ricardo garsiajame skyriaus „On value“ IV poskyryje taip pat su visu aiškumu ir tiesmukumu išdėstė, kad, šalia tiesioginio ir netiesioginio darbo, ir kapitalo investicijos dydis bei trukmė daro lemiamą įtaką prekių vertei. Kad galėtų be regimo prieštaravimo puoselėti mėgstamą filosofinę mintį apie darbą kaip „tikrąjį“ vertės šaltinį, jiems teko su ja pasprukti į pasakų šalį ir pasakų laiką, kur dar nebuvo nei kapitalisto, nei žemvaldžio. Čia jį buvo galima teigti nepaneigtai, nes nekontroliuotai. Nekontroliuotai patirties, kurios tam nėra, ir nekontroliuotai mokslinės-psichologinės analizės, nes tokios analizės jie – lygiai kaip ir Marx – vengė: jie nepagrindė, jie postulavo darbo vertės idilę kaip „natūralią“ būklę.¹⁶

Į tokias nuotaikas ir pažiūras, kurios per Smith ir Ricardo autoritetą buvo įgijusios milžinišką, nors ir ne neginčijamą prestižą, Marx įžengė kaip paveldėtojas. Ir kaip karštas socialistas jis mielai tuo tikėjo. Nieko nuostabaus, kad teiginiui, kuris taip puikiai tiko jo ekonominei pasaulėžiūrai paremti, jis nesielgė skeptiškiau nei koks Ricardo, kuriam tai vis dėlto turėjo labai jau eiti prieš plauką. Nieko nuostabaus ir tai, kad prieštaraujantys klasikų pasisakymai jo nepaskatino kritiškai suabejoti darbo vertės teze, bet jis juos aiškino tik kaip klasikų bandymus aplinkkeliu išsisukti nuo nepatogios tiesos nemalonių išvadų. Trumpai tariant, nieko nuostabaus, kad remdamasis ta pačia medžiaga, kuri klasikus suviliojo jų vienpusiškiems, pusiau miglotiems, pusiau jiems pačių paneigtiems ir visiškai nepagrįstiems pasisakymams, jis pats tikėjo tais pačiais teiginiais, bet tvirtai, besąlygiškai ir su karšta įsitikinimo aistra. Sau jam nereikėjo jokių tolesnių pagrindų. Tik savo sistemai jam reikėjo formalaus pagrindimo.

Kad jis čia negalėjo paprasčiausiai atsiremti į klasikus, suprantama, nes jie juk nieko nebuvo pagrindę. Taip pat ir tai, kad jis negalėjo nei apeliuoti į patirtį, nei mėginti ūkio psichologinio pagrindimo, mums žinoma, nes šie keliai akivaizdžiai būtų jį nuvedę į tiesioginę jo įrodinėjamos temos priešingybę. Taigi jis kreipėsi į jo dvasinei krypčiai šiaip ar taip patrauklią loginę-dialektinę spekuliaciją. Ir čia jau buvo: padėk, kas tik gali padėti! Jis žinojo, ką nori ir ką privalo išgauti, todėl taip ilgai dirbtinai ir gudriai sukinėjo bei suko kantrias sąvokas ir prielaidas su žavinčiu rafinuotumu, kol iš anksto žinotas rezultatas tikrai išėjo išoriškai padorios išvados pavidalu. Galbūt jis prie to buvo taip apakintas savo įsitikinimų, kad iš viso nepastebėjo loginių ir metodologinių pabaisiškumų, kurie čia neišvengiamai turėjo įsibrauti; galbūt jis juos pastebėjo, bet pats sau teisino kaip tik formalią pagalbą, kad savo giliausiu įsitikinimu materialiai pagrįstai tiesai padėtų įgyti ir jai derantį sisteminį apvalkalą: apie tai aš negaliu spręsti ir šiandien tikriausiai apskritai niekas nebegali. Tačiau tai, ką norėčiau teigti, yra, kad bene niekados kitados toks mąstymo galybe pasižymintis protas, koks buvo Marx, nėra pateikęs tokios sunkios, tokios nuoseklios ir tokios apčiuopiamai klaidingos logikos, kaip Marx tai daro sistemingai pagrįsdamas savo fundamentaliąją tezę.

Šitą klaidingą tezę jis dabar įaudžia į savo sistemą. Su žavinčiu taktiniu vikrumu, kuris vėl puikiai pasireiškia tuojau pat kituose jo žingsniuose. Mat nors savo tezę jis išvedė tik „iš sielos gelmių“, rūpestingai vengdamas įrodymo patirtimi, vis dėlto neįmanoma visiškai atmesti minties patikrinti šios aprioristinės spekuliacijos rezultatą patirtimi. Jei pats Marx to nepadarytų, tai tikriausiai padarytų jo skaitytojai savo nuožiūra. Kaipgi dabar Marx elgiasi?

Jis skaido. Vienu atžvilgiu jo tezės nesuderinamumas su patirtimi yra akivaizdus. Šį tašką jis, pačiupdamas jautį už ragų, pasiima nagrinėti pats. Mat, laikydamasis savo pamatinio principo, jis mokė, kad įvairių prekių vertė santykiauja taip, kaip jų pagaminti reikalingas darbo laikas (I. 14). Tačiau net paviršutiniškam stebėtojui akivaizdu, kad šis teiginys neatlaiko tam tikrų faktų, kad, pavyzdžiui, skulptoriaus, meninio dailidės, smuikadirbio, mašinų statytojo ir t. t. dienos produktas tikrai turi ne vienodą, o daug didesnę vertę nei paprasto amatininko ar fabriko darbininko dienos produktas, nors abiejuose „įkūnyta“ vienodai daug darbo laiko. Šiuos faktus Marx dabar meistrišku dialektiniu posūkiu iškelia pats. Jis juos pastebi tokiu tonu, tarsi jie reikštų ne prieštaravimą jo pamatiniam principui, o tik lengvą jo variantą, kuris dar laikosi taisyklės ribose ir tereikalauja tik tam tikro pastarosios paaiškinimo ar tikslesnio apibrėžimo. Mat jis pareiškia, kad darbu savo teoremos prasme nori suprasti „paprastos darbo jėgos eikvojimą“, „kurią vidutiniškai kiekvienas paprastas žmogus, be ypatingo išlavinimo, turi savo kūniškame organizme“; kitaip tariant, „paprastą vidutinį darbą“ (I. 19), panašiai jau (I. 13). „Sudėtingesnis darbas“ – tęsia jis toliau – „galioja tik kaip potencijuotas arba veikiau padaugintas paprastas darbas, taip kad mažesnis sudėtingo darbo kiekis prilygsta didesniam paprasto darbo kiekiui. Kad ši redukcija nuolat vyksta, rodo patirtis. Prekė gali būti sudėtingiausio darbo produktas, jos vertė prilygina ją paprasto darbo produktui, todėl ji pati išreiškia tik tam tikrą paprasto darbo kiekį. Įvairios proporcijos, kuriomis įvairios darbo rūšys redukuojamos į paprastą darbą kaip į savo matavimo vienetą, nustatomos visuomeniniu procesu už gamintojų nugaros, ir todėl jiems atrodo papročio duotos“.

Skubotai pralekiančiam skaitytojui šis paaiškinimas tikrai gali skambėti visai įtikinamai. Tačiau įsižiūrėjus kad ir kiek šaltakraujiškiau ir blaiviau, įspūdis virsta priešingybe.

Faktas, su kuriuo turime reikalą, yra tas, kad kvalifikuoto darbo dienos ar valandos produktas turi didesnę vertę nei paprasto darbo dienos ar valandos produktas, kad, pavyzdžiui, skulptoriaus dienos produktas verte prilygsta penkiems akmens skaldytojo dienos produktams. Marx mokė, kad mainuose vienas kitam prilyginami dalykai turi turėti „bendrą to paties dydžio dalyką“, ir šis bendras dalykas turįs būti darbas ir darbo laikas. Darbas apskritai? Tai leido nujausti pirmosios, bendrosios Marx svarstymai iki 13 p., bet tai akivaizdžiai netiktų: nes penkios darbo dienos tikrai nėra „tas pats dydis“ kaip viena darbo diena. Todėl Marx dabar sako jau nebe darbą paprastai, o „paprastą darbą“: taigi bendras dalykas turįs būti vienodo kiekio tam tikros rūšies darbo, būtent paprasto darbo, turinys.

Tačiau tai, šaltakraujiškai pasvarsčius, dar mažiau tinka, nes skulptoriaus produkte apskritai nėra įkūnyta jokio „paprasto darbo“, juo labiau vienodo kiekio paprasto darbo kaip penkiuose akmens skaldytojo dienos produktuose. Blaivi tiesa yra ta, kad abu produktai įkūnija skirtingas darbo rūšis skirtingu kiekiu, o tai juk, kaip pripažins kiekvienas nešališkas žmogus, yra ryškiausia priešingybė tai padėčiai, kurios Marx reikalauja ir privalo teigti: būtent, kad jie įkūnija tos pačios rūšies darbą vienodu kiekiu!

Tiesa, Marx sako: sudėtingas darbas „galioja“ kaip padaugintas paprastas darbas, bet „galioti“ nėra „būti“, o teorija siekia daiktų esmės. Žinoma, žmonės kuriuo nors atžvilgiu gali laikyti vieną skulptoriaus darbo dieną lygia penkioms akmens skaldytojo darbo dienoms, kaip jie, pavyzdžiui, gali laikyti vieną stirną lygia penkiems kiškiams. Tačiau lygiai kaip toks sulyginimas neduotų statistikui teisės su moksliniu rimtumu tvirtinti apie medžioklės plotą, kuriame yra 100 stirnų ir 500 kiškių, kad jame esą 1000 kiškių, lygiai taip kainų statistikas ar vertės teoretikas neturi teisės rimtai tvirtinti, kad skulptoriaus dienos produkte įkūnytos penkios paprasto darbo dienos ir kad tai esąs realus pagrindas, dėl kurio jis mainuose prilyginamas penkiems akmens skaldytojo dienos produktams. Ką visa galima įrodyti, jei sau leidi ten, kur „buvimas“ palieka likimo valiai, gelbėtis „galiojimu“ ir „galioti leidimu“, akimirką vėliau dar pamėginsiu iliustruoti pavyzdžiu, tiesiogiai pritaikytu vertės problemai. Tačiau pirma turiu dar įterpti kitą svarstymą.

Mat cituotoje vietoje Marx daro bandymą pateisinti savo manevrą su sudėtingo darbo „redukcija“ į paprastą darbą, būtent per patirtį. „Kad ši redukcija nuolat vyksta, rodo patirtis. Prekė gali būti sudėtingiausio darbo produktas, jos vertė prilygina ją paprasto darbo produktui, todėl ji pati išreiškia tik tam tikrą paprasto darbo kiekį“.

Gerai. Leiskime tam kol kas galioti ir tik kiek atidžiau įsižiūrėkime, kokiu būdu ir kokių veiksnių turi būti nustatomas redukcijos mastelis šiai Marx pasitelktai patirtinei redukcijai. Čia susiduriame su labai natūraliu, bet Marx teorijai labai kompromituojančiu pastebėjimu, kad redukcijos mastelis nustatomas ne kuo kitu, kaip pačiais faktiniais mainų santykiais. Ne a priori iš kokios nors kvalifikuotam darbui būdingos savybės nustatyta ar nustatoma, kokiu santykiu jis, jo produktams sudarant vertę, turi būti perskaičiuojamas į paprastą darbą, o nieko kito nelemia, kaip tik faktinis rezultatas, faktiniai mainų santykiai. Marx pats tai sako: „jos vertė prilygina ją paprasto darbo produktui“, ir jis nurodo į „visuomeninį procesą“, kuriuo „už gamintojų nugaros nustatomos įvairios proporcijos, kuriomis įvairios darbo rūšys redukuojamos į paprastą darbą kaip į savo matavimo vienetą“, ir kad šios proporcijos todėl „atrodo papročio duotos“.

Ką šiomis aplinkybėmis reiškia rėmimasis „verte" ir „visuomeniniu procesu" kaip redukcijos mato lemiamais veiksniais? – Tai reiškia, neatsižvelgiant į visa kita, gryną, pliką ratą aiškinime. Juk aiškinimo objektas turi būti prekių mainų santykiai, pavyzdžiui, ir tai, kodėl statulėlė, kainavusi vieną skulptoriaus darbo dieną, mainoma į vežimą skaldos, kainavusios penkias akmenskaldžio darbo dienas, o ne galbūt į didesnį ar mažesnį skaldos kiekį, kainuojantį dešimt ar tik tris darbo dienas. Ką Marx sako mums paaiškinimui? Mainų santykis yra toks ir ne kitoks, nes skulptoriaus darbo diena kaip tik redukuotina į penkias paprasto darbo dienas. Ir kodėl ji redukuotina būtent į penkias dienas? Todėl, kad patirtis rodo, jog visuomeninis procesas ją taip redukuoja. Ir koks gi yra šis visuomeninis procesas? Tas pats, kurį reikia paaiškinti: tas pats, kuriuo kaip tik vienos skulptoriaus darbo dienos produktas verte prilyginamas penkių paprasto darbo dienų produktui. Jeigu jis faktiškai reguliariai būtų mainomas tik į trijų paprasto darbo dienų produktą, Marx mus lygiai taip pat nurodytų pripažinti 1 : 3 redukcijos mastą kaip patirtinį ir juo grįsti aiškinimą, kad ir kodėl statulėlė kaip tik turi būti mainoma į trijų akmenskaldžio darbo dienų produktą, ne daugiau ir ne mažiau! Trumpai tariant, akivaizdu, kad šiuo keliu apie tikrąją priežastį, kodėl skirtingų darbo rūšių produktai mainomi tarpusavyje tokiu ar kitokiu santykiu, mes nieko nesužinome; jie taip mainomi, sako mums Marx, nors ir kiek kitokiais žodžiais, todėl, kad patirtinai jie taip mainomi!

Pro šalį dar pastebiu, kad Marxo epigonai, galbūt suvokdami ką tik aprašytą ratą, mėgino sudėtingo darbo redukciją į paprastą pagrįsti kitu, realiu pamatu. „Tai ne fikcija, o faktas" – sako Grabski²⁸ – „kad viena sudėtingo darbo valanda savyje talpina kelias paprasto darbo valandas". Juk reikia, „kad išliktum nuoseklus, atsižvelgti ir į tą darbą, kuris buvo skirtas meistriškumui įgyti". Manau, nereikia daug žodžių, kad būtų akivaizdus ir šio aiškinimo visiškas nepakankamumas. Prieš tai, kad prie atlikimo darbo pridedama jam proporcingai tenkanti mokymosi darbo dalis, aš nieko neprieštarauju. Bet akivaizdu, kad sudėtingo darbo galiojimo skirtumus palyginti su paprastu darbu iš šio priedo būtų galima paaiškinti tik tada, jei jo dydis atitiktų ano skirtumo dydį. Pavyzdžiui, mūsų prielaidos atveju vienoje atliekamo skulptoriaus darbo valandoje faktiškai slypėtų penkios paprasto darbo valandos tik tada, jei kiekvienai atlikimo valandai tektų keturios mokymosi valandos, arba, perskaičiavus į didesnius vienetus, jei iš 50 gyvenimo metų, kuriuos skulptorius mokydamasis ir dirbdamas paskiria savo profesijai, jam tektų 40 metų mokytis, kad galėtų 10 metų dirbti. Tačiau, kad toks ar bent jau apytikriai panašus santykis iš tikrųjų vyrautų, vargu ar kas nors panorės teigti. Todėl nuo akivaizdžiai nepakankamos epigono iš keblumo gimusios hipotezės grįžtu vėl prie paties mokytojo mokymo, kad jo klaidų pobūdį ir mastą dar pailiustruočiau pavyzdžiu, kuriame, mano manymu, ydingas Marxo išvedimo būdas išryškėja pačiu aiškiausiu būdu.

Lygiai tokiu pat argumentavimo būdu juk būtų galima teigti ir ginti tezę, kad mainomosios vertės principas ir matas glūdi prekių medžiaginiame kiekyje, kad prekės mainomos proporcingai jose įkūnytam medžiagos kiekiui. Dešimt kilogramų medžiagos vienoje prekės formoje visada mainoma į dešimt kilogramų medžiagos kitoje prekės formoje. Jeigu prieš šį teiginį, savaime suprantama, prieštaraujama, kad tai juk akivaizdžiai klaidinga, nes, pavyzdžiui, 10 kilogramų aukso mainoma ne į 10, o į 40 000 kilogramų geležies arba dar į daugiau kilogramų anglies, tai mes, sekdami Marxo pavyzdžiu, atsakome: vertės susidarymui svarbus paprastosios vidutinės medžiagos kiekis. Jis funkcionuoja kaip mato vienetas. Kvalifikuotos, smulkios, brangios medžiagos „galioja tik kaip potencijuota arba veikiau padauginta paprasta medžiaga, taip kad mažesnis kvalifikuotos medžiagos kiekis lygus didesniam paprastos medžiagos kiekiui. Kad ši redukcija vyksta nuolat, rodo patirtis. Prekė gali būti pagaminta iš pačios išskirtiniausios medžiagos – jos vertė prilygina ją prekėms, sudarytoms iš paprastos medžiagos, ir todėl pati atstovauja tik tam tikram paprastosios medžiagos kiekiui". „Visuomeninis procesas", kurio faktiškas egzistavimas tikrai negali būti suabejotas, be perstojo redukuoja, pavyzdžiui, svarą žaliavinio aukso į 40 000, svarą žaliavinio sidabro į 1 500 svarų žaliavinės geležies. Aukso apdorojimas, pavyzdžiui, paprasto auksakalio ar didžio menininko ranka, sukuria tolesnių medžiagos kvalifikacijos niuansų, kuriems praktika patirtinai daro teisybę ypatingais redukcijos mastais. Todėl jei svaras aukso lydinio mainomas į 40 000 svarų geležies lydinio arba jei Benvenuto Cellini nulieta aukso taurė to paties svorio mainoma į 4 000 000 svarų geležies, tai yra ne teiginio, kad prekės mainomos proporcingai jų atstovaujamai „vidutinei medžiagai", pažeidimas, o jo patvirtinimas!

Manau, nešališkas skaitytojas šiuose argumentuose lengvai atpažins du Marxo recepto ingredientus: „galiojimo" pakeitimą „buvimu" ir aiškinimo ratą, glūdintį tame, kad redukcijos matas išvedamas iš tų pačių faktiškų mainų santykių visuomenėje, kuriuos kaip tik ir reikia paaiškinti!

Taip Marx susitaikė su rėkiančiu faktų prieštaravimu jo teorijai – dialektiškai, be abejo, su didžiuliu meistriškumu, o pačioje esmėje, savaime suprantama, kaip ir negalėjo būti kitaip, visiškai nepakankamu būdu.

Tačiau šalia to esama dar kitų, savo laipsniu mažiau krintančių į akis neatitikimų faktiškajai patirčiai, būtent tų, kurie kyla iš kapitalo investicijos dalies faktiškų gėrybių kainų nustatyme, tų pačių, kuriuos, kaip pažymėta aukščiau, Ricardo aptaria „Kapitalo" IV skyriuje „On value". Šių neatitikimų atžvilgiu Marx pasirenka kitą kryptį. Jų atžvilgiu jis kol kas visiškai užmerkia akis. Jis ignoruoja juos per du tomus. Jis elgiasi taip, tarsi jų nebūtų, juos viso pirmojo ir antrojo tomo metu prielaidiniu būdu nuabstrahuodamas. Mat per visą tolesnį savo vertės mokymo dėstymą, taip pat plėtodamas savo pridėtinės vertės teoriją, jis visą laiką remiasi iš dalies tyliai laikomąja, iš dalies aiškiai išreikšta „prielaida", kad prekės iš tikrųjų mainomos savo vertėmis, t. y. būtent proporcingai jose įkūnytam darbui.¹⁷

Šią prielaidinę abstrakciją jis vėl sujungia su nepaprastai sumaniu dialektiniu ėjimu. Mat esama tam tikrų faktiškų nukrypimų nuo teorinės taisyklės, nuo kurių teoretikas iš tiesų gali abstrahuotis: tai atsitiktiniai ir laikini rinkos kainų svyravimai apie jų reguliarią ilgalaikę padėtį. Marx dabar neapsileidžia tokiomis progomis, kuriomis jis pareiškia norįs abstrahuotis nuo kainų nukrypimų nuo verčių, atkreipti skaitytojų dėmesį į tokias „atsitiktines aplinkybes", nuo kurių reikėtų „nutolti", kaip į „nuolatines rinkos kainų osciliacijas", kurių „kilimas ir kritimas kompensuoja vienas kitą" ir kurios „pačios redukuojasi į vidutinę kainą kaip savo vidinę taisyklę".¹⁸ Tokiu nurodymu jis pelno skaitytojų pritarimą savo abstrakcijai; tačiau tai, kad jis šitaip abstrahuojasi ne vien nuo atsitiktinių svyravimų, bet ir nuo visai tvirtų, ilgalaikių, tipiškų „nukrypimų", kurių egzistavimas tiesiog sudaro integruojamąją pačios aiškintinos taisyklės dalį, ne visai atidžiai žiūrinčiam skaitytojui lieka paslėpta, ir jis nieko neįtardamas praslysta pro autoriaus metodinę mirtiną nuodėmę.

Juk metodinė mirtina nuodėmė yra tada, kai moksliniame tyrime ignoruojama tai, ką reikia paaiškinti. Tačiau Marxo pridėtinės vertės teorija juk siekia ne ko kito, kaip jo prasme išlaikyto kapitalo pelno paaiškinimo. Tačiau kapitalo pelnas kaip tik ir slypi tuose nuolatiniuose prekių kainų nukrypimuose nuo jų vien tik darbo sąnaudų dydžio. Todėl kai ignoruojami šie „nukrypimai", tiesiog ignoruojama pagrindinė dalis to, ką reikia paaiškinti. Prieš 12 metų tą pačią metodinę klaidą papriekaištavau tiek Rodbertusui, kuris tuo pačiu būdu buvo tuo nusikaltęs, tiek pačiam Marxui.³¹ Tebūnie man leista pakartoti baigiamuosius savo anuometinės kritikos žodžius:

„Jie (išnaudojimo teorijos šalininkai) tvirtina dėsnį, jog visų prekių vertė remiasi jose įkūnytu darbo laiku, kad kitą akimirką visus vertės susidarymus, kurie su šiuo „dėsniu" nedera, pavyzdžiui, vertės skirtumus, kurie kaip pridėtinė vertė tenka kapitalistui, atakuotų kaip „neteisėtus", „nenatūralius", „neteisingus" ir rekomenduotų išnaikinti. Taigi pirmiausia jie ignoruoja išimtį, kad galėtų savo vertės dėsnį skelbti visuotiniu. O po to, šitaip apgaule išgavę jo visuotinį galiojimą, jie vėl atkreipia dėmesį į išimtis, kad jas paženklintų kaip dėsnio pažeidimus. Šis išvadų darymo būdas tikrai ne geresnis, negu jei kas, pastebėjęs, kad esama daug kvailų žmonių, ignoruotų, kad esama ir išmintingų žmonių, šitaip prieitų prie „visuotinai galiojančio dėsnio", jog „visi žmonės kvaili", ir paskui reikalautų išnaikinti „neteisėtai" egzistuojančius išminčius!" (Böhm-Bawerk)³²

Žinoma, savo dėstymui Marx savo abstrahavimo manevru pelnė didelį taktinį pranašumą. Jis „prielaidiniu būdu" iš savo sistemos pašalino trukdančią tikrovę ir todėl, kol gali šį pašalinimą išlaikyti, nepatenka su ja į jokį konfliktą. Tai galioja likusiajai, kur kas didžiausiai pirmojo tomo daliai, visam antrajam tomui ir taip pat pirmajam trečiojo tomo ketvirčiui. Šioje Marxo sistemos vidurupėje jo loginių plėtojimų ir susiejimų srovė teka su iš tikrųjų imponuojančiu uždarumu ir vidine nuoseklumu. Marx čia gali kurti gerą logiką, nes „prielaidos" būdu iš anksto suderino faktus su savo idėjomis ir todėl gali likti joms ištikimas neatsitrenkdamas į anuos, o kur Marx gali kurti gerą logiką, ten jis tai ir sugeba, ir būtent meistriškai. Šios vidurinės sistemos dalys, kad ir koks klaidingas būtų jos atspirties taškas, savo nepaprastu vidiniu nuoseklumu amžiams įtvirtins savo autoriaus, kaip pirmaeilės mąstymo galios, šlovę. Ir – kas kaip šalutinis poveikis Marxo sistemos praktinei įtakai tikrai nemažai padėjo – per šią ilgą, vidiniu nuoseklumu iš esmės iš tikrųjų nepriekaištingą vidurupę skaitytojai, kartą laimingai įveikę triukšmingą pradžią, įgauna laiko įsigyventi į Marxo minčių pasaulį ir įgyti pasitikėjimo tomis minties eigomis, kurios dabar iš tikrųjų taip dailiai viena iš kitos plaukia ir taip gražiai sudėtos susilieja į visumą. Taip į pasitikėjimą sutvirtėjusius skaitytojus Marx kreipiasi su tais kietais reikalavimais, kuriuos jis trečiajame tome galiausiai yra priverstas kelti.

Juk kad ir kaip ilgai Marx tai atidėliotų – kartą jis turi atverti akis tikrojo gyvenimo faktams. Jis pagaliau privalo savo skaitytojams pripažinti, kad prekės faktiškajame gyvenime, ir būtent reguliariai bei būtinai, mainomos ne proporcingai jose įkūnytam darbo laikui, o iš dalies žemiau, iš dalies aukščiau šio santykio, atsižvelgiant į tai, ar investuotas kapitalas reikalauja mažesnio, ar didesnio vidutinio pelno dydžio, – trumpai tariant, kad šalia darbo laiko ir kapitalo investicija sudaro koordinuotą prekių mainų santykio lemiamąjį veiksnį. Iš to Marxui kyla du kieti uždaviniai. Pirmiausia jis turi mėginti pasiteisinti prieš savo skaitytojus dėl to, kad iš pradžių ir taip ilgai mokė, jog darbas sudaro vienintelį mainų santykių lemiamąjį veiksnį; ir antra – kas galbūt buvo dar kietesnis uždavinys – jis turi savo teorijai priešiškiems faktams pateikti savo skaitytojams dar ir teorinį paaiškinimą, kuris akivaizdžiai negalėjo be liekanos sutilpti jo darbo vertės teorijoje, kita vertus, neturėjo jai ir prieštarauti.

Suprantama, kad atliekant šiuos įrodinėjimus gera, tiesi logika nebebuvo įmanoma. Dabar išgyvename atvirkščią painios sistemos pradžios pusę. Tenai Marx, norėdamas išvesti teoremą, kurios tiesiu keliu iš faktų išvesti nepavyko, turėjo iš dalies pastariesiems, iš dalies ir daugiausia logikai daryti smurtą bei sutikti su keletu neįtikėtiniausių mąstymo klaidų. Dabar situacija kartojasi. Dabar su teoremomis, kurios per du tomus vienos, taigi netrukdomos, laikė lauką, vėl susitinka faktai, kurie su jomis, savaime suprantama, sutaria lygiai taip pat mažai, kaip ir pradžioje. Vis dėlto sistemos harmonija turi būti išlaikyta. Tai negali įvykti kitaip, kaip vėlgi logikos sąskaita. Todėl Marxo sistemoje išgyvename iš pirmo žvilgsnio keistą, tačiau apibūdintomis aplinkybėmis iš tikrųjų visiškai natūralų reginį: kad apimties atžvilgiu toli persveriantis sistemos dalis yra jos autoriaus mąstymo galiai verta griežtos, uždaros logikos meistro pjesė, į kurią vis dėlto dviejose, deja, kaip tik lemiamose vietose įterptos itin silpno ir aplaidaus minties vedimo dalys: pirmą kartą visiškai pradžioje, kur teorija pirmąsyk atsiskyrė nuo faktų, ir antrą kartą po pirmojo trečiojo tomo ketvirčio, kur faktai vėl įstumiami į skaitytojų regos lauką; čia svarstoma daugiausia trečiosios knygos dešimtoji skyrius (p. 151–179).

Dalį to turinio jau pažinome ir išmokome vertinti; tai yra Marxo savigyna prieš priekaištą dėl prieštaravimo tarp gamybos kainų dėsnio ir „vertės dėsnio“.¹⁹ Dabar belieka mesti žvilgsnį į antrąją nurodytojo skyriaus užduotį – į teorinį paaiškinimą, kuriuo Marx įveda į savo sistemą faktinėms aplinkybėms atsižvelgiančią²⁰ gamybos kainų teoriją. Šis svarstymas atveda mus dar į vieną iš pamokomiausių ir Marxo sistemai būdingiausių punktų: į „konkurencijos“ padėtį jo sistemoje.

„Konkurencija“ yra, kaip jau aukščiau kartą užsiminiau, savotiškas bendrinis pavadinimas visoms psichinėms paskatoms ir motyvams, kuriais rinkos šalys vadovaujasi savo elgesyje ir kurie tokiu būdu įgyja įtaką kainų formavimuisi. Pirkti norintysis turi savo motyvus, kurių jis siekia pirkdamas ir iš kurių jam kyla tam tikras orientyras dėl kainos dydžio, kurią jis iš pradžių arba kraštutiniu atveju yra pasirengęs siūlyti. Lygiai taip ir pardavėjas bei gamintojas turi tam tikrus motyvus, kurie jį verčia parduoti savo prekę tam tikromis kainomis, o kitomis – ne, tęsti ar net plėsti savo gamybą esant tam tikram kainos dydžiui, o esant kitam dydžiui – ją nutraukti. Pirkėjų ir pardavėjų konkurencijoje dabar visos šios paskatos ir lemiamieji veiksniai susiduria tarpusavyje, ir kas, aiškindamas kainos susidarymą, remiasi konkurencija, tas iš esmės remiasi po bendriniu pavadinimu visų tų psichinių motyvų ir paskatų, kurie buvo vadovaujantys abiem rinkos šalims, žaismu ir poveikiu.

Marx dabar apskritai stengiasi konkurencijai ir joje veikiančioms jėgoms savo sistemoje paskirti kuo žemesnę padėtį. Jis pro jas nežiūri arba bent jau stengiasi sumažinti jų įtakos pobūdį ir mastą, kur ir kaip tik gali. Tai įvairiomis progomis pasireiškia drastišku būdu.

Pirmiausia jau išvedant savo darbo vertės dėsnį. Kiekvienas nešališkas žmogus žino ir mato, kad ta įtaka, kurią apskritai padaryta darbo apimtis daro nuolatiniam prekių kainų pavidalui – ši įtaka, žinoma, nėra tokio išimtinio pobūdžio, kaip teigia Marxo vertės dėsnis –, perduodama tik per pasiūlos ir paklausos žaismą, atitinkamai per konkurenciją. Esant pavieniams mainams arba esant monopoliui, gali atsirasti kainos, kurios (net neatsižvelgiant į investuoto kapitalo reikalavimus) visiškai neproporcingos įkūnytam darbo laikui. Marx, žinoma, tai irgi žino. Tačiau iš pradžių, išvesdamas savo vertės dėsnį, jis apie tai neužsimena. Jei jis tai darytų, juk niekaip nepavyktų nuvyti tolesnio klausimo ir tyrimo: kokiu būdu ir per kokias tarpines grandis tarp visų motyvų ir veiksnių, kurie tampa veiksmingi po konkurencijos vėliava, būtent darbo laikui turėtų tekti vienintelė lemiama įtaka kainos dydžiui. Ir čia neišvengiama visapusiška tų motyvų analizė neabejotinai būtų iškėlusi į pirmą planą prekių vartojamąją vertę kur kas labiau, nei Marxui galėjo būti patogu, kai ką parodžiusi kitoje šviesoje, o kai ką galiausiai apskritai parodžiusi, kam Marx savo sistemoje nenorėjo suteikti galiojimo.

Todėl ta proga, kurioje sistemiškai išsamus jo vertės dėsnio pagrindimas būtų jam padaręs pareiga išdėstyti konkurencijos tarpininkavimo vaidmenį, jis pro šį punktą iš pradžių visai tylėdamas praslysta. Vėliau jis jį, tiesa, pamini, bet pagal paminėjimo vietą ir pobūdį ne kaip svarbią teorinės sistemos grandį, o paskubomis, atsitiktinėse pastabose, kurios faktą nurodo keliais žodžiais, lyg ką nors daugiau ar mažiau savaime suprantamo, ir nesivargindamas su gilesniu pagrindimu.

• kad prekių mainai yra ne vien „atsitiktiniai ar proginiai“;
• kad prekės „abipusiškai gaminamos santykinėmis kiekybėmis, maždaug atitinkančiomis abipusį poreikį, ką lemia abipusė realizavimo patirtis ir kas tokiu būdu išauga kaip rezultatas iš paties nuolatinio mainymosi“, ir kad „jokia natūrali ar dirbtinė monopolija neįgalina vienos iš susitariančiųjų pusių parduoti aukščiau vertės arba neverčia jos parduoti žemiau jos“.

Taigi gyvą abipusę konkurenciją, kuri jau pakankamai ilgai truko, kad gamyba būtų pritaikyta pagal patirtimi pagrįstą realizavimą, atitinkamai pirkėjų poreikį, Marx čia reikalauja kaip sąlygos, kad jo vertės dėsnis apskritai galėtų įsigalioti. Šią vietą turime gerai įsiminti.

Tikslesnis pagrindimas jai nepridedamas. Priešingai, netrukus po to, ir kaip tik kaip tik tų dėstymų viduryje, kuriuose Marx santykinai išsamiausiai kalba apie konkurenciją, abi jos „puses“ – paklausą ir pasiūlą – bei jų santykį su kainų formavimusi, jis aiškiai atmeta „gilesnę šių dviejų visuomeninių varomųjų jėgų analizę“ kaip „čia netinkamą“!²¹

Bet dar daugiau! Norėdamas pasiūlos ir paklausos reikšmę teorinei sistemai dar labiau sumažinti, o tikriausiai ir norėdamas pateisinti savo teorinį šių veiksnių apleidimą, Marx sugalvojo savitą, keistą teoriją, kurią, po to, kai ją jau anksčiau buvo palietęs proginiais užuominomis, išplėtoja trečiojo tomo p. 169 ir 170. Jis remiasi tuo, kad, kai vienas iš abiejų veiksnių persveria kitą, pvz., paklausa persveria pasiūlą, arba atvirkščiai, susidaro netaisyklingos rinkos kainos, kurios nukrypsta nuo „rinkos vertės“, sudarančios šioms rinkos kainoms „svyravimo centrą“; kad, priešingai, kai prekės turėtų parsiduoti šia jų normalia rinkos verte, paklausa ir pasiūla turi kaip tik sutapti. Ir prie to jis prikabina šią keistą argumentaciją: „Kai paklausa ir pasiūla sutampa, jos nustoja veikti. Kai dvi jėgos veikia priešingomis kryptimis tolygiai, jos viena kitą panaikina, jos visai neveikia į išorę, ir reiškiniai, kurie vyksta šia sąlyga, turi būti aiškinami kitaip nei per šių dviejų jėgų įsikišimą. Kai paklausa ir pasiūla viena kitą panaikina, jos nustoja ką nors aiškinti, jos neveikia rinkos vertės ir palieka mus tik dar labiau tamsoje dėl to, kodėl rinkos vertė išreiškiama kaip tik šia pinigų suma ir jokia kita.“ Todėl iš paklausos ir pasiūlos santykio galima paaiškinti „nukrypimus nuo rinkos vertės“, kuriuos sukelia vienos jėgos persvara prieš kitą, bet ne pačios rinkos vertės dydį.

Kad ši keista teorija gerai dera prie Marxo sistemos, akivaizdu. Jei dėl nuolatinių kainų dydžio iš pasiūlos ir paklausos santykio nieko visiškai negalima paaiškinti, tai juk buvo ir visai tvarkinga, kad Marx savo pamatų klojime apie šiuos nereikšmingus veiksnius daugiau nesirūpino ir be aplinkkelių įvedė į sistemą tą veiksnį, kuris, jo nuomone, vienintelis daro realią įtaką vertės dydžiui, būtent darbą.

Tačiau, kaip manau, ne mažiau akivaizdu, kad ta keista teorija yra visiškai klaidinga. Jos argumentacija remiasi, kaip taip dažnai pas Marxą, žaidimu žodžiais.

Visiškai teisinga, kad parduodant prekę jos normalia rinkos verte tam tikra prasme pasiūla ir paklausa turi sutapti: t. y., kad šia kaina veiksmingai geidžiama lygiai tiek prekės, kiek ir siūloma. Tačiau tai galioja ne tik parduodant normalia rinkos verte, bet ir prie kiekvienos, taip pat prie nukrypstančios, netaisyklingos rinkos kainos. Be to, kiekvienam, taip pat ir Marxui, visai gerai žinoma, kad pasiūla ir paklausa yra elastingi dydžiai. Be faktiškai į mainus patenkančios paklausos ir pasiūlos, visada yra dar ir „pašalinta“ paklausa ir pasiūla; gausybė žmonių, kurie prekės savo poreikiui taip pat geidžia, bet stipresnių savo konkurentų siūlomos kainos siūlyti nenori ar negali, ir gausybė žmonių, kurie geidžiamą prekę taip pat būtų pasirengę tiekti, bet tik aukštesnėmis nei dabartinėje rinkoje aktualios kainomis. Žodis, kad pasiūla ir paklausa „sutampa“, visai negalioja visai paklausai ir pasiūlai, o tik sėkmingajai jos daliai. Galiausiai taip pat yra žinomas dalykas, kad rinkos mechanika kaip tik atranka sėkmingosios dalies iš bendros paklausos ir bendros pasiūlos randa savo užduotį, ir kad svarbiausia šios atrankos priemonė yra kainos formavimasis. Negali būti nupirkta daugiau prekių, nei parduota. Todėl iš abiejų pusių tik vienodas skaičius pageidaujančiųjų (atitinkamai pageidaujančiųjų vienodam prekių kiekiui) gali pasiekti tikslą. Šio vienodo skaičiaus atranka dabar įvyksta tuo, kad kaina automatiškai pakeliama į tokį dydį, kuriuo abiejose pusėse perteklingieji pašalinami, taip kad kaina vienu metu perteklingiems pirkti norintiesiems yra per aukšta, o perteklingiems parduoti norintiesiems – per žema. Nustatant šį kainos dydį dabar dalyvauja ne vien tikslą pasiekiantieji, bet ir pašalintųjų pretendentų santykiai,²² ir jau vien dėl to klaidinga iš tikslą pasiekiančiosios pasiūlos ir paklausos dalies lygybės daryti išvadą apie visišką pasiūlos ir paklausos apskritai keliamo poveikio panaikinimą.

Tačiau tai dar ir dėl kitos priežasties klaidinga. Tarkime net, kad su kainos formavimusi turi reikalo tik kiekybiškai pusiausvyroje esanti sėkmingoji pasiūlos ir paklausos dalis, vis dėlto yra visai klaidinga ir nemoksliška prielaida, kad jėgos, kurios kaip tik viena kitą pusiausvyroje laiko, dėl to „nustoja“ veikti. Priešingai, jų poveikis kaip tik ir yra pasiekta pusiausvyros būsena, ir kai reikia paaiškinti šią pusiausvyros būseną su visomis jos ypatybėmis, prie kurių išskirtiniu būdu priklauso lygmens, kuriame pusiausvyra buvo rasta, aukštis, tai negali įvykti, kaip mano Marx, tik „kitaip nei per abiejų jėgų įsikišimą“, o priešingai, tai gali įvykti tik per pusiausvyrą tarpusavyje palaikančių jėgų įsikišimą. Tokius abstrakčius teiginius, beje, įtikinamiausiai galima nušviesti praktiniu pavyzdžiu.

Pakelkime oro balioną. Visi žino, kad oro balionas kyla tada ir dėl to, kai ir kadangi yra pripildytas dujų, kurios yra retesnės už atmosferos orą. Tačiau jis kyla ne į begalybę, o tik iki tam tikro aukščio, kuriame jis paskui, kol kiti poveikiai, kaip antai dujų ištekėjimas ir t. t., nepakeičia padėties, lieka kabėti. Kaip gi reguliuojasi ir kokie veiksniai lemia šį pakilimo aukštį? Ir tai visiškai aišku ir skaidru. Atmosferos oro tankis aukštyn mažėja. Balionas kyla tik tol, kol jį supančio oro sluoksnio tankis dar yra didesnis už jo paties tankį, ir nustoja kilti, kai jo paties tankis ir supančio oro sluoksnio tankis kaip tik išlaiko pusiausvyrą. Taigi oro balionas tuo aukščiau pakils, kuo mažesnis yra jį pripildančių dujų tankis ir kuo aukštesniame oro sluoksnyje atmosferos oras pasiekia tą patį tankio laipsnį. Esant tokioms aplinkybėms savaime aišku, kad pakilimo aukščio paaiškinimo niekaip kitaip negalima gauti, kaip tik remiantis tarpusavio tankio santykiais tarp baliono, viena vertus, ir atmosferos oro, kita vertus.

Tačiau kaip atrodytų šis dalykas pagal Marxo idėjų ratą? Pasiekus pakilimo aukštį, abi jėgos – baliono tankis ir jį supančio oro tankis – kaip tik išlaiko pusiausvyrą. Todėl jos „nustoja veikti“, „jos nustoja ką nors aiškinti“, jos „neveikia pakilimo aukščio“, ir todėl, jei norime pastarąjį paaiškinti, turime jį „aiškinti kitaip nei šių dviejų jėgų įsikišimu“! Taip, bet kuo gi tada?!

Arba, kai dešimtainės svarstyklės sveriant kūną rodo 50 kilogramų, kaip galima paaiškinti šią svarstyklių būklę? Sveriamo kūno svorio, viena vertus, ir sveriant naudojamo svorelio, kita vertus, santykiu – ne, nes šios dvi jėgos atitinkamoje svarstyklių būklėje kaip tik išlaiko pusiausvyrą, todėl nustoja veikti, ir iš jų santykio nieko, taip pat ir svarstyklių būklės, negalima paaiškinti!

Manau, klaida yra pakankamai aiški, kaip ne mažiau ir tai, kad tos pačios rūšies klaida slypi po išvedžiojimais, kuriuose Marxas išprotauja šalin pasiūlos ir paklausos įtaką ilgalaikių kainų aukščiui. Beje, kad tik neatsirastų nesusipratimo: visiškai ne mano nuomonė, kad rėmimasis pasiūlos ir paklausos formule jau savaime sudaro visišką ir patenkinamą ilgalaikių kainų paaiškinimą. Priešingai, mano kitur dažnai ir išsamiai išsakyta nuomonė yra tokia, kad reikia tiksliai analizuoti tuos elementus, kurie tuo šūkiu tik grubiai apibendrintai įvardijami, tiksliai nustatyti jų tarpusavio įtakos pobūdį ir mastą ir tokiu būdu prieiti prie pažinimo tų elementų, kuriems priklauso ypatinga įtaka kaip tik ilgalaikei kainų būklei. Tačiau šiam giliau siekiančiam paaiškinimui Marxo nurėzonuota pasiūlos ir paklausos santykio įtaka kainų formavimuisi yra būtina tarpinė grandis: jis eina ne šalia jos, o veda tiesiai per ją.

Vėl paimkime savo giją. Iš įvairių ženklų matėme, kaip labai Marxas stengiasi savo sistemoje pasiūlos ir paklausos įtaką nustumti į antrąjį planą. Štai prie jo, esant tam keistam posūkiui, kurį jo sistema padaro po trečiojo tomo pirmojo ketvirčio, prieina uždavinys paaiškinti, kodėl ilgalaikės prekių kainos gravituoja ne pagal įkūnytą darbo kiekį, o pagal nuo jo nukrypstančias „gamybos kainas“.

Kaip jėgą, kuri tai įgyvendina, jis nurodo – konkurenciją. Konkurencija išlygina iš pradžių skirtinguose gamybos sektoriuose, atsižvelgiant į skirtingą kapitalų organinę sudėtį, skirtingas pelno normas iki vienos bendros vidutinės pelno normos, ${}^{57}$57 ir su tuo susijusiai kainos ilgainiui turi gravituoti pagal gamybos kainas, duodančias vienodą vidutinį pelną.

Greitai nustatykime keletą punktų, kurie yra svarbūs šio paaiškinimo įvertinimui.

Pirmiausia aišku, kad rėmimasis konkurencija turiniu reiškia ne ką kita kaip rėmimąsi pasiūlos ir paklausos veikimu. Toje, mūsų jau kartą aukščiau pateiktoje vietoje, kurioje Marxas glausčiausiai aprašo pelno normos išlyginimo per kapitalų konkurenciją procesą (III. 175 ir t.), jis ir leidžia šiam procesui visiškai aiškiai vykti per „tokį pasiūlos ir paklausos santykį, kad vidutinis pelnas skirtingose gamybos sferose tampa toks pat, ir todėl vertės virsta gamybos kainomis“.

Antra, neabejotina, kad šiame procese kalbama ne apie paprastus svyravimus apie pirmųjų dviejų tomų vertės teoriją atitinkantį gravitacijos centrą, būtent apie įkūnytą darbo laiką, o apie galutinį kainų nustūmimą į kitą, ilgalaikį gravitacijos centrą, būtent į gamybos kainą.

Ir dabar veržiasi klausimas po klausimo.

Jei pagal Marxą paklausos ir pasiūlos santykis apskritai negali daryti jokio poveikio ilgalaikės kainos aukščiui, kaip „konkurencija“, kuri yra tapati kaip tik šiam santykiui, gali būti ta jėga, kuri perstumia ilgalaikių kainų aukštį nuo „verčių“ lygmens į taip toli nuo jo nukrypstantį gamybos kainų lygmenį?

Argi šiame priverstiniame ir teorijai prieštaraujančiame konkurencijos kaip Deus ex machina, kuris ilgalaikes kainas nuo teoriją atitinkančio įkūnyto darbo kiekio gravitacijos centro nustumia į kitą gravitacijos centrą, prisišaukime greičiau nevalingai neprasiveržia prisipažinimas, kad „visuomeninės varomosios jėgos“, kurios valdo tikrąjį gyvenimą, savyje slepia ir įgyvendina kažkokius elementarius mainų santykių lemiamuosius pagrindus, kurių negalima redukuoti į darbo laiką, ir kad taigi pirminės teorijos analizė, kuri kaip mainų santykių pagrindą išdestiliavo ne ką kita kaip darbo laiką, buvo nepilna, faktų neatitinkanti?

Ir toliau: Marxas pats mums pasakė, ir mes šią vietą gerai įsiminėme,²³ kad prekės tik tada apytikriai mainomos pagal savo vertes, kai egzistuoja gyva konkurencija; taigi jis tuomet prisišaukė konkurenciją kaip veiksnį, kuris turi tendenciją prekių kainas stumti link jų „verčių“. O dabar mes pažįstame konkurenciją kaip jėgą, kuri prekių kainas, priešingai, nustumia nuo jų „verčių“ ir stumia link gamybos kainų! Ar yra šiems teiginiams, kurie dar prie to randami viename ir tame pačiame skyriuje, tikriausiai lemtingam liūdnam išgarsėjimui skirtame trečiojo tomo dešimtajame skyriuje, koks nors suderinimas? Ir jei Marxas galbūt manė randąs suderinimą tame, kad vienas teiginys galioja pirmykštėms būklėms, kitas – išsivysčiusiai moderniai visuomenei – argi neturime jam priešpriešinti, kad savo veikalo pirmajame skyriuje jis pradėjo savo darbo vertės teoriją ne iš robinzonados santykių, o iš tų visuomenių santykių, „kuriose viešpatauja kapitalistinis gamybos būdas“ ir kurių „turtas pasirodo kaip milžiniška prekių sankaupa“? Ir argi jis visame savo veikale nereikalauja, kad mes savo modernių visuomenių santykius matytume ir vertintume jo darbo teorijos šviesoje? O jei klausiame, kur pagal jo paties teiginius reikia ieškoti jo vertės dėsnio galiojimo srities modernioje visuomenėje, tai ieškome visiškai veltui. Nes arba nėra konkurencijos: tuomet prekės apskritai nesimaino pagal savo vertes, anot Marxo II. 156 ir t., arba veikia konkurencija: tuomet jos juo labiau nesimaino pagal savo vertes, o pagal savo gamybos kainas, anot Marxo III. 176!

Taip grėsmingajame dešimtajame skyriuje kaupiasi prieštaravimas ant prieštaravimo. Nenoriu ir taip jau taip plačiai išvyniotą tyrimą dar labiau ilginti tuo, kad išvardyčiau ir visus mažesnius prieštaravimus bei netikslumus, kurių šiame skyriuje knibždėte knibžda. Manau, kiekvienas, kuris šį skyrių skaito be išankstinio nusistatymo, turės įspūdį, kad jis, taip sakant, iškrenta iš bendros eilės. Vietoj griežto, glausto, atsargaus išsireiškimo būdo, vietoj geležiškai tvirtos logikos, prie kurios esame pripratę iš puikiausių Marxo veikalo dalių, čia randame netikrumą ir šokinėjantį pobūdį ne tik argumentacijoje, bet net ir techninių terminų vartojime. Kaip krenta į akis, pavyzdžiui, nuolat kintanti paklausos ir pasiūlos samprata, kurios kartais visiškai teisingai laikomos elastingais dydžiais su intensyvumo skirtumais, o kartais, pagal blogiausią seniai pasenusios „vulgariosios ekonomijos“ pavyzdį, vertinamos kaip paprasti kiekiai; arba kaip nepatenkinamas ir mažai nuoseklus yra išdėstymas, kokie veiksniai valdo rinkos vertę, kai skirtingos į rinką patenkančio prekių kiekio dalys yra pagamintos nelygiomis gamybos sąlygomis ir pan.!

Šio reiškinio priežasties negalima rasti vien tame, kad šį skyrių parašė senstantis Marxas, nes ir vėlesnėse dalyse pasitaiko ne viena nuostabiai parašyta vieta. Be to, anas grėsmingasis skyrius, į kurio turinį juk jau pirmajame tome buvo įterpta tamsių užuominų,³⁹ turėjo būti sumanytas jau anksti. O Marxas čia rašo painiai ir svyruodamas, nes negalėjo rašyti aiškiai ir griežtai, neįklimpdamas į atvirą prieštaravimą ir atšaukimą. Jei jis čia, kur ėmė pradžią iš tikrųjų, faktiškame gyvenime stebimų mainų santykių, su tokiu pat rimtumu ir tokiu pat nuodugnumu būtų į juos įsigilinęs, su kokiu du tomus iš eilės sekė savo darbo vertės hipotezę iki pačių jos kraštutinių loginių pasekmių; jei jis čia šūkiui apie „konkurenciją“ būtų suteikęs mokslinį turinį per kruopščią ekonominę-psichologinę „visuomeninių varomųjų jėgų“, kurios po tuo apibendrinamuoju pavadinimu pasireiškia, analizę, jei jis čia nebūtų nurimęs ir nepailsęs, kol kuri nors tarpinė grandis liko neišaiškinta, kuri nors pasekmė nesekta iki galo arba kuris nors santykis atrodė tamsus ar prieštaringas – o beveik kiekvienas jo dabartinio dešimtojo skyriaus žodis tiesiog šaukiasi tokio gilesnio tyrinėjimo ar išaiškinimo – tuomet jis žingsnis po žingsnio būtų buvęs nustumtas prie turiniu visiškai kitokios sistemos sukūrimo, ir nebūtų buvę įmanoma išvengti atviro savo pirminės sistemos kardinalinių teiginių prieštaravimo ir atšaukimo. Išvengti jo buvo galima tik užmaskuojant, miglotumu ir tamsa – tai Marxas, jei ne žinojo, tai bent instinktyviai jautė, kai jis aiškiai atsisakė „gilesnės visuomeninių varomųjų jėgų analizės“.

Ir tuo, manau, yra įvardyta ir visų Marxo klaidų, prieštaravimų bei neaiškumų alfa ir omega. Jo sistema neturi tvirto, glaudaus ryšio su faktais. Nei per sveiką empiriją, nei per tvirtą ekonominę-psichologinę analizę Marxas iš faktų neišgavo savo sistemos pamatų, o stato ją ant ne tvirtesnio pagrindo nei sustingusios dialektikos. Tai yra didžioji nuodėmė, kurią Marxas savo sistemai įdeda į lopšį. Iš jos su būtinybe kyla visa kita. Sistema sutvarkyta tam tikra kryptimi, faktai bėga kita kryptimi ir sistemai tai čia, tai ten užkerta kelią. Tuomet prigimtinė nuodėmė kaskart pagimdo naują nuodėmę. Susidūrimas neturi tapti akivaizdus: tuomet arba dalykas gaubiamas tamsa ar miglotumu, arba lankstoma ir suka panašiais dialektiniais menais kaip pradžioje, arba, žinoma, kai visa tai nepadeda, prieštaraujama sau pačiam. Tai ženklas, po kuriuo stovi Marxo trečiojo tomo dešimtasis skyrius: jis atneša ilgai atidėtą prastą derlių, kuris turėjo išaugti iš prasto pasėlio!

Werneryje Sombarte Marksui neseniai ⁴⁰ iškilo toks pat karštas, kaip ir dvasingas apologetas, kurio apologija vis dėlto pasižymi savitu bruožu. Mat tam, kad galėtų ginti Markso mokymą, jis pirma pakišo jam naują aiškinimą.

Eikime tiesiai prie esmės. Sombartas pripažįsta ir pats pateikia labai aštriaprotiškų to įrodymų,⁴¹ kad Markso vertės dėsnis yra klaidingas, jei jį teigiama su pretenzija, kad jis atitinka empirinę tikrovę. Apie Markso vertę jis sako (p. 573), kad ji „kapitalistiškai pagamintų prekių mainų santykyje nepasirodo“, kad ji „toli gražu nežymi taško ..., link kurio gravituoja rinkos kainos“, kad ji „lygiai taip pat nevaidina jokio vaidmens, tarkim, kaip paskirstymo veiksnys, dalijant visuomeninį metinį produktą“, kad ji apskritai „niekur nepasirodo“ (p. 577). „Išbaidyta vertė“ veikiau turi tik „vieną prieglobstį: ekonominio teoretiko mąstymą... Jei norima šūkio Markso vertei apibūdinti, tai jis toks: jo vertė yra ne empirinis, o mąstymo faktas“ (p. 574).

Ką ši „mąstymo egzistencija“ Sombarto prasme turėtų reikšti, tuojau pamatysime. Tačiau pirma turime dar akimirką stabtelėti prie prisipažinimo, kad Markso vertė tikrovės reiškinių pasaulyje neturi jokios egzistencijos. Man kiek smalsu, ar marksistai šį prisipažinimą ratifikuos. Tuo galima pagrįstai abejoti, nes juk pats Sombartas jau turėjo cituoti balsą iš Markso stovyklos, kuris, paskatintas C. Schmidto pasisakymo, iš anksto protestavo prieš tokį supratimą. „Vertės dėsnis nėra ... mūsų mąstymo dėsnis; ... vertės dėsnis veikiau yra labai realios prigimties, jis yra žmogaus veiklos prigimties dėsnis“.⁴² Ar pats Marksas šį prisipažinimą būtų ratifikavęs, taip pat laikau labai abejotina. Vėl pats Sombartas su pagirtinu atvirumu pateikia skaitytojui visą eilę Markso vietų, kurios šį aiškinimą apsunkina.⁴³ Aš asmeniškai jį laikau tiesiog nesuderinamu su Markso mokymo žodine išraiška ir dvasia.

Tegul tik be išankstinio nusistatymo skaito tas vietas, kuriose Marksas plėtoja savo vertės teoriją. Jo tyrimas, kaip aiškiai pasakyta, prasideda „kapitalistiškai organizuotų visuomenių, kurių turtas yra milžiniška prekių sankaupa“, dirvoje, prekės analize (I. 9). Norėdamas „užtikti vertės pėdsaką“, jis išeina iš prekės mainų santykio. Iš tikro mainų santykio, klausiu, ar iš išsvajoto? Jei jis būtų pasakęs ar turėjęs galvoje pastarąjį, joks skaitytojas tikriausiai nebūtų laikęs verta vargo toliau sekti tokia kuklia spekuliacija. Iš tikrųjų jis, kaip ir negalėjo būti kitaip, pačiu tikriausiu tonu remiasi tikrojo ūkio pasaulio reiškiniais. Dviejų prekių mainų santykis, sako jis, visada gali būti pavaizduotas lygtimi, pvz., 1 ketvirtis kviečių = a centneriai geležies. „Ką sako ši lygtis? Kad abiejuose daiktuose egzistuoja vienodo dydžio bendrybė, ir kiekvienas iš abiejų, kiek jis yra mainomoji vertė, turi būti suvedamas į šį trečiąjį dalyką“, kuris trečiasis dalykas, kaip sužinome kitame puslapyje, yra vienodo kiekio darbas.

Kai kalbama tokiu tonu, kad mainuose sulyginamuose daiktuose egzistuoja vienodo kiekio darbas ir kad jie turi būti suvedami į vienodus darbo kiekius, tai juk kaip tik keliama pretenzija, kad čia teigiami santykiai randami ne vien mintyse, bet ir tikrajame pasaulyje. Tereikia įsivaizduoti: ano meto Markso argumentacija juk būtų buvusi visiškai neįmanoma, jei jis kartu apie tikruosius mainų santykius būtų norėjęs iškelti tą doktriną, kad iš principo vienas su kitu mainomi nevienodų darbo kiekių produktai.

Jei jis būtų suteikęs vietos šiai minčiai – o tai, kad jis jai vietos nesuteikė, kaip tik ir glūdi tas atotrūkis nuo faktų, kurį jam priekaištauju –, tai juk jo išvada turėjo būti visai kitokia. Arba jis būtų turėjęs paaiškinti, kad vadinamasis sulyginimas mainuose nėra tikra lygtis ir neleidžia daryti išvados apie „vienodo dydžio bendrybės“ buvimą mainomuose daiktuose, arba būtų turėjęs daryti išvadą, kad ieškoma vienodo dydžio bendrybė nėra ir negali būti darbas! Tačiau jokiu būdu jis nebūtų galėjęs toliau daryti tokias išvadas, kokias darė!

Ir toliau Marksas daugybe progų tikrovišku tonu kalba apie tai, kad jo „vertė“ yra mainų santykių pagrindas, ir būtent taip, kad vienas su kitu mainomi vienodo darbo kiekio produktai, mainomi „ekvivalentai“.²⁴ Jis daugelyje vietų, kurių dalį cituoja ir pats Sombartas,⁴⁵ reikalauja savo vertės dėsniui prigimties dėsnio pobūdžio ir net galios – dėsnio, kuris tikrajame pasaulyje „prievarta įsigali, kaip antai sunkio dėsnis, kai žmogui namas griūva ant galvos“.²⁵ Net trečiajame tome jis visai aiškiai plėtoja faktines sąlygas (jos suvedamos į gyvą abipusę konkurenciją, žr. aukščiau), kurios turi būti duotos, „kad kainos, kuriomis prekės mainomos viena su kita, apytikriai atitiktų jų vertes“, ir prie to dar prideda paaiškinimą, kad tai „savaime suprantama reiškia tik tiek, kad jų vertė yra gravitacijos taškas, apie kurį sukasi jų kainos“ (III. 156 ir t.).

Tik tarp kitko tepasakysiu, kad Marksas dažnai pritardamas cituoja ir senesnius rašytojus, kurie teigė tezę, jog gėrybių mainomoji vertė nustatoma jose įkūnyto darbo, ir teigė ją be abejo kaip tezę, atitinkančią tikruosius mainų santykius.²⁶

Be to, pats Sombartas registruoja vieną Markso įrodinėjimą, kuriame jis savo vertės dėsniui visai aiškiai reikalauja „empirinės“ ir „istorinės“ tiesos (III. 155 sąsajoje su III. 175 ir t.).

Ir galiausiai: kokią reikšmę turėtų mūsų aprašytos konvulsiškos Markso pastangos parodyti, kad, nepaisant gamybos kainų teorijos, jo vertės dėsnis valdo faktinius mainų santykius, viena vertus, reguliuodamas „kainų judėjimą“, o kita vertus – pačias gamybos kainas, jei jis savo vertės dėsniui būtų norėjęs vindikuoti tik mąstymo, o ne faktinį galiojimą?

fertig: ¶231–¶242 übersetzt

Trumpai tariant, manau, kad Marx savo darbo vertės teorijos nei pats dėstė, nei būtų galėjęs dėstyti ta kuklesne prasme, kurią jai dabar nori suteikti Sombart, jei tas loginių išvadų audinys, kuriuo jis grindžia savo teoriją, turi turėti bent kiek protingą prasmę. Beje, tai yra reikalas, dėl kurio Sombart tegul aiškinasi su Marxo mokymo šalininkais. Tiems, kurie, kaip ir aš, laiko Marxo vertės teoriją nevykusia, ji yra visiškai bereikšmė. Mat arba Marx savo vertės dėsnį teigė ta pretenzinga prasme, kad jis atitinka tikrovę – tuomet pritardami priimame Sombarto pareiškimą, kad šia prasme teigiamas jis yra klaidingas. Arba Marx pats jam nepriskyrė faktinio galiojimo – tuomet, mano nuomone, apskritai negalima sukonstruoti jokios prasmės, kuria jis galėtų turėti moksliškai reikšmingą egzistavimą. Praktiškai ir teoriškai jis yra nulis.

Šiuo klausimu, tiesa, Sombart yra kitos nuomonės. Mielai priimdamas aiškų šio sąmojingo mokslininko, kuris iš gaivios, „linksmos“ nuomonių kovos tikisi geriausio mokslo pažangai, kvietimą, su malonumu esu pasirengęs su juo išsiaiškinti ir šį punktą. Tačiau darau tai suvokdamas, jog tuo nebesirutuliuoju „Marxo kritikos“ dirvoje, kurią jis kvietė mane peržiūrėti naujosios interpretacijos pagrindu, o vykdau išimtinai „Sombarto kritiką“.

Ką gi turi reikšti vertės kaip „minties fakto“ egzistavimas pas Sombartą? Tai turi reikšti, kad „vertės sąvoka yra mūsų mąstymo pagalbinė priemonė, kuria naudojamės, kad ūkinio gyvenimo reiškinius padarytume sau suprantamus“. Tiksliau apibrėžiant, vertės vaizdinio funkcija yra „leisti mums kaip vartojimo gėrybėms kokybiškai skirtingoms prekėms pasirodyti kiekybiniame apibrėžtume. Aišku, kad šį postulatą įvykdau tuo, jog sūrį, šilką ir batų tepalą mąstau kaip vien-tik-produktus abstraktaus žmogiškojo darbo ir juos kaip darbo kiekius, kurių dydis nustatomas juose glūdinčiu trečiuoju, laiko trukmėmis matuojamu bendru elementu, susiejame tik kiekybiškai“.⁴⁸

Iki čia, išskyrus tam tikrą kabliuką, viskas tvarkoje. Tikrai savaime leistina tam tikriems moksliniams tikslams abstrahuotis nuo visokių skirtumų, kuriuos daiktai rodo viena ar kita kryptimi, ir vertinti juos tik pagal vieną vienintelę savybę, kuri jiems bendra ir kurios bendrumas suteikia pagrindą palyginamumui, bendramatiškumui ir t. t. Lygiai taip pat juk, pavyzdžiui, mechaninė dinamika pagrįstai daugeliui savo problemų visiškai abstrahuojasi nuo skirtingos judančių kūnų formos, spalvos, tankio, struktūros ir mato juose vien tik mases: smūgiuojami biliardo kamuoliai, skriejantys patrankų sviediniai, bėgantys vaikai, riedantys geležinkelio traukiniai, krintantys akmenys, kosmoso erdvėje skriejantys dangaus kūnai tuomet svarstomi vien tik kaip judančios masės. Vadinasi, ne mažiau gali būti leistina ir tikslinga sūrį, šilką ir batų tepalą įsivaizduoti kaip „vien-tik-produktus abstraktaus žmogiškojo darbo“.

Kabliukas prasideda tuo, kad Sombart šiam vaizdiniui kartu su Marxu pasisavina vertės vaizdinio pavadinimą. Šis veiksmas – kad būtume visiškai išsamūs – leidžia įsivaizduoti dvi interpretacijas. Kaip žinoma, pavadinimas vertė savo abiem niuansais, vartojamosios vertės ir mainomosios vertės, jau tiek moksline, tiek liaudies kalba tarnauja visai apibrėžtų reiškinių žymėjimui. Tas pavadinimo suteikimas dabar galėjo įvykti arba su pretenzija, kad vienintelė atsižvelgta daiktų savybė – būti darbo produktu – yra lemiamas momentas vertės reiškiniams įprasta moksline prasme, taigi, pavyzdžiui, mainomosios vertės reiškiniams; arba tas pavadinimo suteikimas galėjo įvykti be šios pamatinės minties, kaip grynai savavališkas pavadinimas, kuriam pavadinimui juk, deja, nėra jokio griežto, priverstinio dėsnio, o tik tikslingumas ir taktas kaip orientyras.

Jei būtų teisinga antroji interpretacija, taigi jei „įkūnyto darbo“ pavadinimas „verte“ nebūtų susietas su pretenzija, kad įkūnytas darbas yra mainomosios vertės esmė, tuomet reikalas būtų visai nekaltas. Tebūtų ne kas kita kaip visiškai leistina abstrakcija, susieta vis dėlto su kiek galima nepraktiška, netikslinga, klaidinančia nomenklatūra. Būtų maždaug taip, lyg fizikui staiga šautų į galvą įvairius kūnus, kuriuos jis, abstrahuodamasis nuo formos, spalvos, struktūros ir t. t., suvokia vien tik kaip mases, pavadinti „gyvosiomis jėgomis“; kuris pavadinimas, kaip žinoma, jau turi tvirtą pilietybę ta prasme, kad žymi masių ir greičių funkciją, taigi kažką visai skirtinga nuo grynos masės. Vis dėlto čia būtų ne mokslinė klaida, o tik (žinoma, praktiškai gana pavojingas) šiurkštus nomenklatūros netikslingumas.

Bet šiuo atveju reikalas akivaizdžiai stovi ne taip; ne pas Marxą, bet ir ne pas Sombartą. Ir tuo mūsų kabliukas pradeda augti.

Mano gerbiamas oponentas tikrai man pripažins, jog negalima daryti bet kokios abstrakcijos bet kokiam moksliniam tikslui. Pavyzdžiui, akivaizdžiai būtų neleistina tam tikroms dinamikos problemoms pateisinamą skirtingų kūnų supratimą kaip „vien-tik-masių“ paimti pagrindu ir optinių ar akustinių problemų svarstymui. Net pačios mechaninės dinamikos viduje tikrai neleistina laikytis abstrahavimosi nuo formos ir agregatinės būsenos, pavyzdžiui, ir plėtojant pleišto dėsnį. Šiais pavyzdžiais matyti, jog moksle ir „mintys“ bei „logika“ negali visai nesusaistyti nutolti nuo faktų. Joms taip pat galioja teiginys: „Est modus in rebus, sunt certi denique fines“. Ir šias „apibrėžtas ribas“ manau, nebijodamas savo gerbiamo oponento prieštaravimo, galįs nurodyti taip: kad kiekvienu atveju leidžiama abstrahuotis tik nuo tų ypatybių, kurios tirti pateiktam reiškiniui yra nereikšmingos, nota bene tikrai, faktiškai nereikšmingos. Priešingai, tolesniam svarstymui paliekamame likutyje, tarsi vaizdinio skelete, reikia palikti viską, kas konkrečia kryptimi faktiškai yra reikšminga.

Pritaikykime tai mūsų atvejui.

Marxo mokymas pačiu pabrėžtiniausiu būdu prekių supratimą kaip „vien-tik-produktų“ pagrindžia mokslinį prekių mainų santykių tyrimą ir vertinimą. Sombart tam pritaria ir net, kiek neapibrėžtomis išraiškomis, dėl kurių, kaip tik dėl jų neapibrėžtumo, su juo toliau ginčytis nenoriu, eina taip toli, kad žmonių viso „ūkinio buvimo“ pamatus svarsto tos abstrakcijos šviesoje.⁴⁹

Kad įkūnytas darbas pirmąja arba juolab antrąja kryptimi yra vienintelis reikšmingas dalykas, dabar net pats Sombart nedrįsta teigti. Jis pasitenkina teiginiu, kad tuo supratimu iškeliamas „ekonomiškai objektyviai reikšmingiausias faktas“.⁵⁰ Šio teiginio aš visai neketinu ginčyti. Tik nereikia jam norėti priskirti tokios reikšmės, tarsi kiti šalia darbo reikšmingi faktai būtų tokios giliai pavaldžios reikšmės, kad dėl savo menkumo galėtų būti visai ar beveik visai nepaisomi. Nieko nebūtų klaidingiau už tai. Žmonių ūkiniam buvimui, pavyzdžiui, labai aukštu laipsniu reikšminga, ar žemė, kurioje jie gyvena, panašesnė į Reino lygumą, ar į Sacharą, ar į Grenlandiją; ir taip pat milžiniškos reikšmės turi tai, ar žmonių darbą remia iš anksčiau sukauptas gėrybių atsargas, momentas, kuris taip pat negali visiškai grynai ištirpti vien į darbą. Visiškai dėl mainų santykių kai kurioms gėrybėms, kaip, pavyzdžiui, seniems ąžuolų kamienams, anglies klodams, žemės sklypams, darbas tikrai nėra objektyviai reikšmingiausia aplinkybė; ir net jei pastarąjį dalyką galima pripažinti pagrindinei prekių masei, vis dėlto reikia pabrėžtinai iškelti, kad ir kiti, šalia darbo lemiami veiksniai daro tokią reikšmingą įtaką, jog faktiniai mainų santykiai vis dėlto gana smarkiai nutolsta nuo tos linijos, kuri atitiktų vien įkūnytą darbą.

Bet jei mainų santykiams ir mainomajai vertei darbas yra ne vienintelis reikšmingas, o tik vienas reikšmingas veiksnys, nors ir stipriausias, greta kitų, tarsi primus inter pares, tuomet pagal anksčiau pasakyta tiesiog neteisinga ir neleistina į mainomąją vertę nukreiptą „vertės vaizdinį“ grįsti vien darbu; lygiai taip neteisinga ir neleistina, kaip jei fizikas „gyvąją jėgą“ norėtų grįsti vien kūnų mase, o jų greitį abstrahuodamas visai pašalintų iš savo skaičiavimo.

Aš tikrai nustebęs, kad Sombart to nematė ar nepajuto, juo labiau, kad formuluodamas savo nuomonę atsitiktinai pavartoja išraiškas, kurios, sakyčiau, tokio iššaukiančio nesuderinamumo su jo paties prielaidomis, jog norėtųsi manyti, kad jis turėjo už šio akivaizdaus nesuderinamumo užkliūti. Jis išėjo iš to, kad prekių pobūdis kaip visuomeninio darbo produktų yra ekonomiškai objektyviai reikšmingiausias faktas jose, tai pagrindžia tuo, kad žmonių aprūpinimas ūkinėmis gėrybėmis, „prilyginus gamtines sąlygas“, daugiausia priklauso nuo visuomeninės darbo gamybinės jėgos vystymosi, ir iš to padaro išvadą, kad šis faktas vien darbu grindžiamame vertės vaizdinyje randa savo „adekvačią“ ekonominę išraišką. Šią mintį jis 576 ir 577 puslapiuose kiek skirtingu posakiu pakartoja du kartus, tačiau išraiška „adekvatus“ kaskart pasikartoja nepakitusi.

Dabar klausiu: argi priešingai nėra akivaizdu, kad vien darbu grįstas vertės vaizdinys nėra adekvatus prielaidai, jog darbas tėra reikšmingiausias tarp kelių reikšmingų faktų, o ją toli pranoksta? Jis būtų adekvatus tik tuo atveju, jei kaip prielaidą būtų buvę galima teigti, kad darbas yra vienintelis reikšmingas faktas. Bet to Sombart visai neteigė. Jo teiginys tik sako, kad darbas daug, kad jis daugiau nei bet kuris kitas veiksnys reiškia mainų santykiams ir visam žmogiškajam buvimui, o šiai padėčiai Marxo vertės formulė, pagal kurią vien darbas reiškia viską, tikrai yra lygiai taip pat mažai adekvati išraiška, kaip būtų adekvatu vietoje $1+1/2+1/4$1+1/2+1/4 rašyti vien vienetą!

Tačiau teiginys apie „adekvatų“ vertės vaizdinį yra ne vien faktiškai neteisingas, bet už jo, kaip man atrodo – pas Sombartą tikrai nesąmoningai – tūno truputį ir gudrumo. Mat Sombart aiškiu prisipažinimu, kad Marxo vertė neatlaiko faktų patikros, „nubaidytajai vertei“ pareikalavo prieglobsčio „ekonomikos teoretiko mąstyme“. Tačiau iš šios apsaugos zonos jis netikėtai daro visai mandagų išpuolį į faktų pasaulį, kai savo vertės vaizdiniui vis dėlto vėl pasisavina pretenziją, kad jis adekvatus objektyviai reikšmingiausiam faktui, arba, dar pretenzingesniais žodžiais, kad jame „žmonių visuomenės ūkinę egzistenciją objektyviai valdantis techninis faktas rado adekvačią ekonominę išraišką“ (577 p.).

Manau, kad tai yra metodas, prieš kurį turime teisę protestuoti. Arba – arba! Arba norima Markso vertei priskirti, kad ji atitinka faktus: tuomet su šiuo teiginiu reikia ištverti ir pirmojoje ugnies linijoje, nesislepiant nuo visapusiško, griežto faktų patikrinimo už pozicijos, esą norima ne teigti kokį nors empirinį faktą, o tik sukonstruoti „mūsų mąstymo pagalbinę priemonę". Arba slepiamasi už šio apsauginio pylimo, vengiama griežto faktų patikrinimo: tuomet nereikia mėginti aplinkkeliais – miglotais, prabėgomis metamais teiginiais – vis dėlto vėl priskirti Markso vertei tam tikros rūšies empirinį galiojimą, kuris teisėtai jai priklausytų tik tada, jeigu ji būtų išlaikiusi tą tiesiogiai atmestą faktų patikrinimą. Posakis apie „valdantį faktą adekvačiai išreiškiantį pavidalą" juk nereiškia nieko kito, kaip tik tai, kad Marksas iš esmės yra teisus ir empiriškai. Gerai. Jeigu tai nori teigti Sombart ar kas nors kitas, tuomet tegul jis tai teigia atvirai, atmeta intermediją su vien tik „minties faktu" ir vietoje to aiškiai bei nedviprasmiškai pasiruošia faktų patikrinimui; šis juk parodys, kiek daug ar kiek mažai visi faktai skiriasi nuo „valdantį faktą adekvačiai išreiškiančio pavidalo". O iki tol manau galįs pasitenkinti konstatavimu, kad ir su Sombart turime reikalą ne su nekalta leistinos ir tik klaidingai pavadintos abstrakcijos atmaina, o su pretenzingu įsiveržimu į faktinių teiginių sritį, kurių įrodymas nebuvo pateiktas, net nebandytas pateikti, o vengtas.

Ir kitu atžvilgiu Sombart, kaip man atrodo, su pernelyg menka sava kritika perėmė neleistinai pretenzingą Markso teiginį. Turiu galvoje teiginį, kad prekių supratimas kaip „vien-tik-produktų" visuomeninio darbo suteikia vienintelę galimybę mūsų mąstymui sieti prekes kiekybiniu santykiu, padaryti jas „bendramatėmis" ir todėl apskritai pirmą kartą padaryti ūkinio pasaulio reiškinius mūsų mąstymui „prieinamus".²⁷ Argi Sombart norėtų to laikytis ir po kritiško patikrinimo? Argi jis tikrai manytų, kad mainų santykius savo mokslinį mąstymą galime padaryti prieinamus tik arba remdamiesi Markso vertės sąvoka, arba apskritai niekaip? Negaliu tuo patikėti. Garsioji Markso dialektinė argumentacija pirmojo tomo 12 puslapyje juk negali turėti įtikinamosios galios tokiam kaip Sombart. Be to, Sombart taip pat gerai kaip ir aš mato ir žino, kad mainuose į kiekybinį santykį stojami ne tik darbo produktai, bet ir grynieji gamtos produktai, ir todėl jie yra praktiškai bendramačiai tiek tarpusavyje, tiek su darbo produktais. Tad argi jie mūsų mąstymui visai nebūtų bendramačiai, išskyrus remiantis požymiu, kuris jiems visai netinka ir kuris net ir darbo produktuose, nors rūšies atžvilgiu esamas, dydžio atžvilgiu netinka, nes, kaip pripažįstama, ir darbo produktai mainomi ne juose įkūnyto darbo santykiu? Argi tai nešališkam teoretikui veikiau nebūtų visai nesunkiai suprantamas nurodymas, kad, nepaisant Markso, tikrasis bendrasis vardiklis, tikrasis „bendrumas" mainuose dar tik ieškotinas, ir būtent ieškotinas kita kryptimi, nei tai padarė Marksas?

Tai mane veda prie paskutinio punkto, kurį dar norėčiau paliesti Sombart atžvilgiu. Sombart nori priešpriešą, kuri egzistuoja tarp Markso sistemos, viena vertus, ir priešingų teorinių sistemų bei ypač vadinamųjų austrų ekonomistų pažiūrų, kita vertus, galiausiai suvesti į metodologinį principų ginčą. Marksas esąs kraštutinio objektyvizmo atstovas, o mes, kiti, atstovaujame subjektyvizmui, kuris baigiasi psichologizmu. Marksas neva neseka motyvų, kurie atskirus ūkiškai veikiančius subjektus apibrėžia jų veikimo būde, o ieško objektyvių veiksnių, „ūkinių sąlygų, kurios nepriklauso nuo atskiro žmogaus valios (turbūt galiu pridurti – dažnai ir nuo žinojimo)"; jis siekiąs nustatyti, „kas vyksta atskiro žmogaus nugaroje per nuo jo nepriklausomų santykių galią". Mes priešingai „mėginame ūkinio gyvenimo procesus galiausiai paaiškinti iš ūkinių subjektų psichikos" ir „perkeliame ūkinio gyvenimo dėsningumą į psichologinę motyvaciją".⁵²

Tai tikrai yra subtili ir įžvalgi pastaba, kurių Sombart straipsnyje apskritai galima rasti gausybę. Tačiau ji man, nepaisant jos neabejotinai teisingo branduolio, vis dėlto, regis, nepataiko į esmę: nei retrospektyviai, paaiškinant ankstesnį Markso kritikų elgesį Markso atžvilgiu, ir dėl to taip pat ne prospektyviai – reikalaujant visiškai naujos Markso kritikos eros, kurią iš tikrųjų reikią tik pradėti, kuriai netgi dar „beveik visiškai trūksta parengiamųjų darbų",⁵³ ir kurioje pirmiausia reikią ieškoti sprendimo metodologiniam išankstiniam klausimui.⁵⁴

Man atrodo, kad reikalas yra daug labiau toks. Tikrai egzistuoja Sombart nurodytas skirtumas tyrimo metoduose. Tačiau „senoji" Markso kritika, kiek galiu spręsti pagal save patį, kovojo su Marksu ne dėl jo metodo pasirinkimo, o dėl jo klaidų taikant pasirinktą metodą. Už kitus Markso kritikus neturiu teisės kalbėti, taigi turiu kalbėti apie save patį. Metodo klausimu aš asmeniškai laikausi panašios pozicijos, kokią grožinės literatūros atžvilgiu atstovavo tas literatas, kuris pareiškė pripažįstąs kiekvieną žanrą, su vienintele „genre ennuyeux" išimtimi. Aš pripažįstu kiekvieną metodą su sąlyga, kad jis taikomas taip, jog gaunamas kas nors teisinga. Aš taip pat visai nieko neprieštarauju objektyvistiniam metodui. Manau, kad jis ir tose reiškinių srityse, kurios turi reikalą su žmogaus veiksmais, gali padėti įgyti realių pažinimų. Aš taip pat visiškai noriai sutinku, o kartais ir pats atkreipdavau dėmesį į panašius reiškinius, kad tam tikri objektyvūs veiksniai gali stoti į dėsningą ryšį su tipiškais žmogaus veiksmais, taip, jog dėsningai veikiantiems atitinkamo veiksnio įtaka aiškiai nepatenka į sąmonę. Jeigu, pavyzdžiui, statistika rodo, kad savižudybės tam tikrais mėnesiais, sakykime, liepą ir lapkritį, įvyksta ypač gausiai, arba kad kartu su derliaus geru kyla ir krinta metinių santuokų skaičius, tai esu įsitikinęs, jog dauguma savižudybės kandidatų, kurių prisidėjimas taip išpučia liepos ir lapkričio mėnesių savižudybių dažnį, visai nepagalvoja apie tai, kad būtent dabar liepa ar lapkritis, ir kad taip pat norintiems vesti mintis apie šiuo metu pigesnes maisto kainas visai nevaidina jokio tiesioginio vaidmens jų apsisprendime.²⁸ Vis dėlto tokių objektyvių ryšių atskleidimas turi neabejotiną pažinimo vertę.

Tačiau čia turiu padaryti tam tikras, kaip manau, savaime suprantamas išlygas. Pirma, man atrodo aišku, kad tokių objektyvių ryšių pažinimas be subjektyvių tarpinių grandžių, perduodančių priežastinę grandinę, pažinimo tikrai dar nereiškia aukščiausios pažinimo pakopos, o kad visiškas supratimas pasiekiamas tik per išorinių ir vidinių ryšių pažinimą. Ir tuo, regis, taip pat Sombart iškeltas klausimas, „ar objektyvistinė kryptis nacionalinės ekonomijos moksle yra pateisinama išskirtinai, ar tik papildomai",⁵⁶ savaime išsisprendžia ta linkme, jog ta kryptis gali būti pateisinama tik „papildomai".

Antra, manau – tačiau dėl to kaip dėl pažiūrų dalyko su kitaip manančiais čia nesiginčysiu – kad būtent ūkinėje srityje, kurioje juk taip vyraujančiai turime reikalą su sąmoningais, apskaičiuotais žmogaus veiksmais, iš tų dviejų pažinimo šaltinių pirmasis, objektyvistinis, geriausiu atveju gali įnešti tik gana skurdžią ir, ypač pats vienas, visiškai nepakankamą viso pasiekiamo pažinimo dalį.

Trečia gi – ir tai konkrečiai liečia Markso kritiką – turiu su visu ryžtu reikalauti, kad, taikant objektyvistinį metodą, jis būtų taikomas teisingai. Tegul konstatuojami išoriniai, objektyvūs ryšiai, kurie lemties būdu su veikiančiųjų žinojimu ar be jo, su jų valia ar be jos valdo jų veiksmus; bet tuomet tegul jie konstatuojami teisingai. O to Marksas nepadarė. Savo fundamentaliosios tezės, kad darbas vienas valdo visus mainų santykius, jis nei objektyvistiniu keliu konstatavo iš išorinio, apčiuopiamo, objektyvaus faktų pasaulio, su kuriuo ji, priešingai, prieštarauja, nei subjektyvistiškai išvedė iš mainančiųjų motyvų, o paleido ją į pasaulį kaip dialektikos persileidimą, kokio savavališkesnio ir labiau faktams svetimo galbūt dar niekada nebuvo pasirodę mūsų mokslo istorijoje.

Ir dar viena. Marksas neišliko prie „objektyvistinės" pozicijos. Jis negalėjo išvengti to, kad vis dėlto taip pat remtųsi veikiančiųjų motyvais kaip veikiančiąja savo sistemos jėga. Tai jis daro pirmiausia savo rėmimusi „konkurencija". Argi per daug reikalaujama, kad, jeigu jis jau įterpia į savo sistemą subjektyvistinius intarpus, šiuos darytų teisingai, nuodugniai ir be prieštaravimų? O prieš šį pigų reikalavimą Marksas vėl nusižengė. Šie nusižengimai, kurie, kartoju, neturi nieko bendro su metodo pasirinkimu, o yra smerktini valdant bet kuriam metodui, man buvo priežastis, dėl kurios kovojau ir kovoju su Markso teorija kaip su klaidinga: ji, mano nuomone, atstovauja vieninteliam neleistinam žanrui – klaidingų teorijų žanrui!

Todėl aš stoviu ir jau seniai stovėjau toje pozicijoje, prie kurios Sombart nori pervesti tik dar prikeltiną būsimą Markso kritiką. Jis mano, „kad Markso sistemos įvertinimo ir kritikos turbūt reikėtų mėginti šitokiu būdu: ar objektyvistinė kryptis nacionalinės ekonomijos moksle yra pateisinama išskirtinai, ar papildomai? Jei į šį klausimą būtų atsakyta taip, tuomet maždaug toliau reikėtų klausti: ar privaloma Markso metodika kiekybiškai nustatyti ūkinius faktus per minties pagalbinę priemonę – vertės sąvoką? Jei taip: ar darbas yra teisingai parinktas vertės sąvokos turinys? Jei taip: ar Markso argumentacija, sisteminis sąrangumas, išvados ir t. t. yra ginčytini?"

Aš jau seniai atsakiau sau pirmąjį metodologinį išankstinį klausimą „papildomo" objektyvistinio metodo pateisinimo naudai. Lygiai taip pat man nekėlė ir nekelia abejonių, kad, laikantis Sombart žodžių, taip pat „kiekybinis ūkinių faktų nustatymas per minties pagalbinę priemonę" – vertės sąvoką – yra privalomas. Tačiau trečiąjį klausimą, ar darbas yra teisingai parinktas šios vertės sąvokos turinys, jau seniai laikiau ryžtingai neigtinu, o ketvirtąjį klausimą, ar Markso argumentacija, išvados ir t. t. yra ginčytinos, lygiai taip pat ryžtingai teigtinu.

Kaip pasaulis galų gale dėl to nuspręs? – Dėl to neabejoju. Markso sistema turi praeitį ir dabartį, bet neturi ilgalaikės ateities. Iš visų ekonominių sistemų rūšių, mano įsitikinimu, pražūčiai patikimiausiai pasmerktos tos, kurios, kaip Markso, remiasi tuščiu dialektiniu pagrindu. Žmogaus protą sumani retorika gali sužavėti akimirksniui, bet ne ilgam. Galiausiai vis dėlto visada ima vyrauti faktai, tvirtas susiejimas ne žodžių ir frazių, o priežasčių ir padarinių. Gamtos mokslų srityje toks veikalas kaip Markso šiandien jau būtų neįmanomas. Labai jaunuose socialiniuose moksluose jis galėjo įgyti įtaką, didelę įtaką, ir tikriausiai ją praras tik lėtai, labai lėtai. Lėtai, nes savo galingiausią atramą jis turi ne įsitikinusiose šalininkų galvose, o jų širdyse, jų troškimuose ir geiduliuose. Be to, jis dar ilgai turės iš ko maitintis – iš to didelio autoriteto kapitalo, kurį įgijo pas daugelį žmonių. Šio rašinio įžanginiuose žodžiuose sakiau, kad Marksui kaip rašytojui labai pasisekė. Ne mažiausiai laiminga jo rašytojiškojo likimo aplinkybė man atrodo ta, kad jo sistemos užbaiga pasirodė tik 10 metų po jo mirties, beveik trisdešimt metų po pirmojo tomo. Jei trečiojo tomo mokymai ir teiginiai būtų patekę nešališko skaitytojo akiratin kartu su pirmuoju tomu, tada, manau, būtų buvę tik nedaug skaitytojų, kuriems pirmojo tomo logika nebūtų pasirodžiusi vis dėlto kiek įtartina! Dabar per 30 metų įsišaknijęs tikėjimas autoritetu sudaro tvirtovę prieš kritinio pažinimo skverbimąsi – tvirtovę, kuri, tiesa, patikimai, bet vis dėlto tik lėtai byrės.

Tačiau net ir tada, kai tai bus įvykę, kartu su Markso sistema tikrai nebus įveiktas ir socializmas – nei teorinis, nei praktinis. Kaip būta socializmo prieš Marksą, taip jo dar bus ir po Markso. Tam, kas socializme yra varomoji jėga – o kad, nepaisant visų perdėjimų, jame esama kažko varomojo, įrodo ne tik neginčijamas atgaivinimas, kurį ekonomikos teorija įgavo pasirodžius socialistiniams teoretikams, bet ir garsus „socialinės alyvos lašas“, kuriuo praktinės valstybės valdymo priemonės šiais laikais visur mėgsta tepliotis, ir daugeliu atvejų tikrai ne savo nenaudai – tam, kas socializme yra varomoji jėga, sakau, sumanieji jo vadovaujantieji protai tikrai nepraleis progos laiku ieškoti ryšio su gyvybingesne moksline sistema. Jie stengsis pakeisti supuvusią atramą. Su kiek daug ar kiek mažai bręstančių idėjų nuskaidrinimo, parodys ateitis. Galbūt, tikiuosi, kad reikalas vis dėlto ne visada bus paprasčiausiai sukiojamas ratu, o kad šia proga keletas klaidų bus visiems laikams nusikratyta ir keletas pažinimų galutinai pridėta prie tikro ir net partinio aistringumo nebeginčijamo žinojimo lobio.

Bet Marksas išlaikys nuolatinę vietą socialinių mokslų istorijoje – dėl tų pačių priežasčių, su tuo pačiu teigiamų ir neigiamų nuopelnų mišiniu, kaip ir jo pavyzdys Hegelis. Abu asmeniškai buvo mąstymo genijai. Abu, kiekvienas savo srityje, įgavo milžinišką įtaką ištisų kartų mąstymui ir jausmams, beveik galima sakyti – pačiai laiko dvasiai. O jų specifiškai teorinis darbas abiejų atveju buvo nepaprastai meistriškai sumanytas, su pasakiška kombinavimo galia begalybėje minties aukštų pastatytas, su nuostabia dvasios jėga sutvirtintas – kortų namelis.